¹¹ VIEŠPATS tarė man: „Nesimelsk už šią tautą ir gerovės jai neprašyk! ¹² Kai jie pasninkaus, aš negirdėsiu jų maldavimo, kai aukos deginamąsias aukas ir maisto atnašas, aš jų nepriimsiu. Kalaviju, badu ir maro rykšte padarysiu jiems galą.“

¹³ Atsakiau: „Ak, Viešpatie DIEVE! Pranašai jiems žada: ‘Jūs nematysite kalavijo, badas jūsų neužpuls, nes amžiną taiką duosiu jums šioje vietoje.’“ ­ ¹⁴ „Ką pranašai skelbia mano vardu, tai melas! ­ atsakė man VIEŠPATS. ­ Jų aš nesiunčiau, įgaliojimo jiems nedaviau, nieko jiems nekalbėjau. Prasimanytus regėjimus, tuščius būrimus, savo pačių vaizduotės apgaulę jie skelbia jums!“ ¹⁵ Taip kalbėjo VIEŠPATS: „Pranašai, pranašaujantys mano vardu, nors aš jų nesiunčiau, nesiliaujantys skelbti: ‘Kalavijas ir badas neištiks šio krašto!’ ­ patys galą gaus nuo kalavijo ir bado. ¹⁶ O žmonės, kuriems jie pranašauja, tysos išmesti Jeruzalės gatvėse, tapę bado ir kalavijo aukomis. Nebus kam laidoti nei jų pačių, nei žmonų, sūnų ir dukterų, nes ant jų išliesiu jų pačių nedorumo atpildą.

¹⁷ O tu perduosi jiems šį žodį:

‘Tesrūva mano akys ašaromis,

nakčia ir dieną, be perstojo,

nes baisus nuniokojimas ir nepagydoma žaizda

nukankino mergelę dukterį, mano tautą.

¹⁸ Išeinu į laukus ­ štai kritę nuo kalavijo!

Ateinu į miestą ­ štai pasiligoję iš bado!

Net pranašas ir kunigas klajoja po kraštą,

sutrikę, nežinodami, ką daryti.’“

¹⁹ Nejau tu visiškai atmetei Judą?

Ar Sionas tapo tau bjaurus?

Nejau mus taip pribloškei,

kad jau nebėra mums išgydymo?

Tikėjomės taikos, bet nieko gera nematyti;

laukėme išgydymo, ir štai vien siaubas!

²⁰ Išpažįstame, VIEŠPATIE, savo nedorumą

ir kaltę mūsų tėvų,

nes tikrai tau nusidėjome.

²¹ Savo vardo dėlei neatmesk mūsų,

nepadaryk negarbės savo šlovės sostui!

Atmink savo Sandorą su mumis

ir nenutrauk jos!

²² Ar gali kuris iš tautų stabų duoti lietaus?

Ar gali pats dangus siųsti būriais lietų?

Argi tai ne tu vienas, VIEŠPATIE?

Mūsų Dieve, mes dedame viltis į tave,

nes tik tu visa tai padarei!

¹ VIEŠPATS tarė man: „Net jei pats Mozė ir Samuelis man juos užtartų, ir tai mano širdis prie šios tautos nelinktų. Varyk juos man iš akių, tegu jie eina sau! ² Jeigu jie klaustų: ‘Kur mes eisime?’ ­ atsakyk jiems: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Kas paženklintas marui, tas mirs maru; kas paženklintas kalavijui, tas žus nuo kalavijo; kas paženklintas badui, tas mirs nuo bado; kas paženklintas nelaisvei, tas išeis į nelaisvę! ³ Keturias rykštes nutariau jiems skirti, ­ tai VIEŠPATIES žodis: kalaviją, kad mirtį neštų, šunis, kad kūnus tąsytų, padangių paukščius ir lauko žvėris, kad surytų ir sudraskytų. ⁴ Padarysiu juos siaubu visoms karalystėms žemėje kaip bausmę už tai, ką Judo karalius Manasas, Ezekijo sūnus, padarė Jeruzalėje.’

⁵ Kam tavęs bus gaila, Jeruzale,

kas tave paguos?

Kas sustos tavęs paklausti,

kaip gyvuoji?

⁶ Tu pati mane atmetei, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

tu pati man atgręžei nugarą.

Todėl pakėliau prieš tave ranką,

kad tave sunaikinčiau,

nes pavargau besigailėdamas.

⁷ Išvėčiau juos vėtykle po žemės gyvenvietes.

Atėmiau vaikus, sunaikinau savo tautą,

nes jie atsisakė pasukti iš savo kelių.

⁸ Jų našlių buvo daugiau negu jūros smilčių.

Atvedžiau jiems ­ motinoms ir jaunuoliams ­

niokotoją viduryje dienos.

Leidau, kad juos staiga užkluptų sąmyšis ir siaubas.

⁹ Septynetą pagimdžiusioji alpsta,

merdi, gaudydama orą.

Jos saulė nusileido dienai nesibaigus;

ji sugėdinta, apimta nevilties.

Jų likutį atiduosiu kalavijui,

jų priešams į rankas“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

Skundas ir atsakas

¹⁰ Vargas man, motina mano, kad pagimdei mane ­

žmogų, kuris kaltina ir teisia visą kraštą!

Aš nei kam skolinau, nei esu kam skolingas,

tačiau visi mane keikia.

¹¹ Bet prisiekiu tau, VIEŠPATIE,

kad dėl jų labo tau tarnavau,

užtariau tau priešą,

pavojaus ir nelaimės ištiktą.

¹² „Ar gali kas sutrupinti geležį,

ypač geležį iš šiaurės, geležį, maišytą su variu?

¹³ Tavo turtus ir iždus atiduosiu išgrobti

kaip atpildą už tavo nuodėmes,

padarytas visose tavo valdose.

¹⁴ Padarysiu tave vergu priešų krašte,

kurio tu nepažįsti;

mano pyktis užkūrė ugnį,

kuri jus sudegins.“

¹⁵ Ak, tu žinai! VIEŠPATIE, atmink mane!

Pasirūpink manimi!

Atkeršyk už mane mano persekiotojams!

Nepasiduok savo kantrybei!

Neleisk man pražūti ir atmink,

jog dėl tavęs kenčiu užgauliojimus!

¹⁶ Gavęs tavo žodžius,

juos ryte prarijau;

tavo žodis atnešė man džiaugsmą

ir širdies linksmybę,

nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve!

¹⁷ Ne man sėdėti minioje, juokauti ir linksmintis.

Tavo rankos paliestas, vienišas sėdėjau,

nes mane pripildei apmaudo.

¹⁸ Kodėl mano skausmui nėra galo,

o mano žaizda tokia pikta, jog nesiduoda gydoma?

Ak, iš tikrųjų tu man esi klastingas upokšnis,

vandenys, kuriais negalima pasitikėti!

¹⁹ Taip kalba VIEŠPATS:

„Jei atsigręši, atnaujinsiu tave,

ir vėl būsi mano tarnas.

Jei tu skelbsi, kas brangu, o ne kas nevertinga,

tu vėl būsi tarsi mano lūpos.

Tegu jie gręžiasi į tave,

o tu nesigręžk į juos!

²⁰ Tuomet padarysiu tave šiai tautai tvirtu vario mūru.

Nors jie ir puls tave, tavęs neįveiks,

nes aš esu su tavimi,

kad tau padėčiau ir tave gelbėčiau, ­

tai VIEŠPATIES žodis. ­

²¹ Išgelbėsiu tave iš nedorėlių rankų,

iš negailestingų nagų tave išvaduosiu.“

¹ Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ² „Neimk sau žmonos ir neturėk nei sūnų, nei dukterų šioje vietoje, ³ nes VIEŠPATS taip kalbėjo apie sūnus ir dukteris, kurie gims šioje vietoje, ir apie motinas, kurios juos pagimdys, ir apie tėvus, iš kurių jie gims šiame krašte: ⁴ jie mirs baisia mirtimi! Neapraudoti ir nepalaidoti jie gulės kaip mėšlas dirvoms tręšti. Kalavijas ir badas juos sudoros. Jų lavonais mis padangių paukščiai ir laukų žvėrys.“

⁵ Taip kalba VIEŠPATS: „Neužeik į namus, kur gedima, nedalyvauk jų raudoje, nereikšk jiems užuojautos, nes aš atėmiau iš šios tautos savo ramybę, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ atėmiau malonę ir pasigailėjimą. ⁶ Didžiūnai ir varguoliai mirs šiame krašte be laidotuvių ir be raudų. Niekas dėl jų nei draskysis iki kraujo, nei galvą skusis. ⁷ Nebus, kas laužytų duoną su liūdinčiu, idant liūdesyje dėl mirusio jį paguostų, nebus, kas pripiltų jam paguodos taurę, kad galėtų išgerti net tėvo ar motinos netekęs.

⁸ Nekelk kojos į namus, kur žmonės puotauja, nesėsk su jais už stalo valgyti ir gerti.“ ⁹ Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Štai jūsų akyse ir jūsų dienomis nutildysiu šioje vietoje linksmybės ir džiaugsmo garsus, jaunikio ir nuotakos balsus.

¹⁰ Kai paskelbsi visa tai šiai tautai ir kai jie ims klausinėti: ‘Kodėl VIEŠPATS nutarė mus taip baisiai bausti? Kuo mes nusikaltome? Kokia mūsų nuodėmė, kuria nusidėjome VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui?’ ­ ¹¹ tu jiems atsakysi: ‘Todėl, kad jūsų tėvai mane paliko, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­ Jie sekė svetimus dievus, jiems tarnavo ir juos garbino, o mane paliko ir nesilaikė mano Įstatymo. ¹² Bet jūs, savo ruožtu, elgėtės blogiau negu jūsų tėvai. Taip! Pasižiūrėkite į save: visi kaip vienas elgiatės pagal savo nedoros širdies palinkimus, atsisakydami manęs klausyti. ¹³ Išvarysiu jus iš šito krašto į šalį, kurios nei jūs, nei jūsų tėvai nepažinojo. Ten dieną naktį tarnausite kitiems dievams, nes aš tikrai jūsų daugiau nebepasigailėsiu.’

¹⁴ Tačiau štai ateina dienos, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ kai nebebus sakoma: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išvedė izraelitus iš Egipto žemės!’ ­ ¹⁵ bet mieliau bus tariama: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išvedė Izraelio vaikus iš Šiaurės krašto ir iš visų kraštų, kuriuose buvo juos išblaškęs.’ Parvesiu juos atgal į jų žemę, kurią daviau jų tėvams.