¹ VIEŠPATS tarė man: „Net jei pats Mozė ir Samuelis man juos užtartų, ir tai mano širdis prie šios tautos nelinktų. Varyk juos man iš akių, tegu jie eina sau! ² Jeigu jie klaustų: ‘Kur mes eisime?’ ­ atsakyk jiems: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Kas paženklintas marui, tas mirs maru; kas paženklintas kalavijui, tas žus nuo kalavijo; kas paženklintas badui, tas mirs nuo bado; kas paženklintas nelaisvei, tas išeis į nelaisvę! ³ Keturias rykštes nutariau jiems skirti, ­ tai VIEŠPATIES žodis: kalaviją, kad mirtį neštų, šunis, kad kūnus tąsytų, padangių paukščius ir lauko žvėris, kad surytų ir sudraskytų. ⁴ Padarysiu juos siaubu visoms karalystėms žemėje kaip bausmę už tai, ką Judo karalius Manasas, Ezekijo sūnus, padarė Jeruzalėje.’

⁵ Kam tavęs bus gaila, Jeruzale,

kas tave paguos?

Kas sustos tavęs paklausti,

kaip gyvuoji?

⁶ Tu pati mane atmetei, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

tu pati man atgręžei nugarą.

Todėl pakėliau prieš tave ranką,

kad tave sunaikinčiau,

nes pavargau besigailėdamas.

⁷ Išvėčiau juos vėtykle po žemės gyvenvietes.

Atėmiau vaikus, sunaikinau savo tautą,

nes jie atsisakė pasukti iš savo kelių.

⁸ Jų našlių buvo daugiau negu jūros smilčių.

Atvedžiau jiems ­ motinoms ir jaunuoliams ­

niokotoją viduryje dienos.

Leidau, kad juos staiga užkluptų sąmyšis ir siaubas.

⁹ Septynetą pagimdžiusioji alpsta,

merdi, gaudydama orą.

Jos saulė nusileido dienai nesibaigus;

ji sugėdinta, apimta nevilties.

Jų likutį atiduosiu kalavijui,

jų priešams į rankas“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

Skundas ir atsakas

¹⁰ Vargas man, motina mano, kad pagimdei mane ­

žmogų, kuris kaltina ir teisia visą kraštą!

Aš nei kam skolinau, nei esu kam skolingas,

tačiau visi mane keikia.

¹¹ Bet prisiekiu tau, VIEŠPATIE,

kad dėl jų labo tau tarnavau,

užtariau tau priešą,

pavojaus ir nelaimės ištiktą.

¹² „Ar gali kas sutrupinti geležį,

ypač geležį iš šiaurės, geležį, maišytą su variu?

¹³ Tavo turtus ir iždus atiduosiu išgrobti

kaip atpildą už tavo nuodėmes,

padarytas visose tavo valdose.

¹⁴ Padarysiu tave vergu priešų krašte,

kurio tu nepažįsti;

mano pyktis užkūrė ugnį,

kuri jus sudegins.“

¹⁵ Ak, tu žinai! VIEŠPATIE, atmink mane!

Pasirūpink manimi!

Atkeršyk už mane mano persekiotojams!

Nepasiduok savo kantrybei!

Neleisk man pražūti ir atmink,

jog dėl tavęs kenčiu užgauliojimus!

¹⁶ Gavęs tavo žodžius,

juos ryte prarijau;

tavo žodis atnešė man džiaugsmą

ir širdies linksmybę,

nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve!

¹⁷ Ne man sėdėti minioje, juokauti ir linksmintis.

Tavo rankos paliestas, vienišas sėdėjau,

nes mane pripildei apmaudo.

¹⁸ Kodėl mano skausmui nėra galo,

o mano žaizda tokia pikta, jog nesiduoda gydoma?

Ak, iš tikrųjų tu man esi klastingas upokšnis,

vandenys, kuriais negalima pasitikėti!

¹⁹ Taip kalba VIEŠPATS:

„Jei atsigręši, atnaujinsiu tave,

ir vėl būsi mano tarnas.

Jei tu skelbsi, kas brangu, o ne kas nevertinga,

tu vėl būsi tarsi mano lūpos.

Tegu jie gręžiasi į tave,

o tu nesigręžk į juos!

²⁰ Tuomet padarysiu tave šiai tautai tvirtu vario mūru.

Nors jie ir puls tave, tavęs neįveiks,

nes aš esu su tavimi,

kad tau padėčiau ir tave gelbėčiau, ­

tai VIEŠPATIES žodis. ­

²¹ Išgelbėsiu tave iš nedorėlių rankų,

iš negailestingų nagų tave išvaduosiu.“