1 Judo nuodėmė įrašyta geležine plunksna, įrėžta deimanto antgaliu jų širdies plokštėje ir jų altorių raguose. 2 Tuo tarpu jų sūnūs atmena jų aukurus ir šventuosius stulpus po kiekvienu ūksmingu medžiu ir aukštumų alkuose 3 kalnuose ir laukuose. Tavo turtus ir iždus atiduosiu išgrobti kaip atpildą už tavo nuodėmes, padarytas visose tavo valdose. 4 Dėl savo elgesio prarasi paveldą, kurį tau daviau. Padarysiu tave vergu priešų krašte, kurio tu nepažįsti, nes mano pyktis užkūrė ugnį, kuri degs amžinai.“ 5 Taip kalba VIEŠPATS: „Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmonėmis ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nusigręžia nuo VIEŠPATIES. 6 Toks žmogus tarsi skurdus tyrų krūmokšnis, be vilties sulaukti ko nors gero, skurstantis sausoje dykumoje, sūrioje žemėje, kur niekas negali gyventi. 7 Laimingas žmogus, kuris pasitiki VIEŠPAČIU, kurio viltis tik VIEŠPATS. 8 Toks žmogus tarsi medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis savo šaknis srovės link, nebijantis kaitros, kai ji užeina; jo lapai nuolat žaliuoja, nepabūgsta sausros metų, nenustoja duoti vaisių. 9 Širdis už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti? 10 Tik aš, VIEŠPATS, tiriu širdį, išbandau jausmus, kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo elgesį, pagal jo darbų vaisius.“ 11 Žmogus, neteisėtai kraunantis sau turtus, yra kaip kurapka, perinti ne savo dėtus kiaušinius. Turtai paliks jį gyvenimo pusiaukelėje, ir amžiaus pabaigoje jis bus laikomas mulkiu. 12 Šlovės sostas, išaukštintas nuo pat pradžios, tokia yra mūsų Šventyklos vieta! Malda 13 O Izraelio viltie, VIEŠPATIE! Visi, kurie tave palieka, bus sugėdinti; visi, kurie šiame krašte maištauja prieš tave, bus pažeminti, nes jie paliko VIEŠPATĮ, gyvojo vandens šaltinį. 14 Gydyk mane, VIEŠPATIE, kad tikrai būčiau išgydytas; gelbėk mane, kad būčiau išgelbėtas, nes tu mano gyrius. 15 Girdi, ką jie man sako: „Kurgi tas VIEŠPATIES žodis? Teišsipildo!“ 16 Bet aš nevengiau būti ganytoju tavo tarnyboje; nelaimės dienos aš netroškau. Tu pats gerai žinai, kas buvo mano lūpose; tau aišku, ką aš sakiau. 17 Nebūk man siaubas, tu priebėga nelaimės dieną! 18 Tebūna sugėdinti mano persekiotojai, o ne aš! Tenustoja drąsos jie, o ne aš! Siųsk jiems nelaimės dieną, triuškink juos ir triuškink! Šabo šventimas 19 Taip kalba VIEŠPATS: „Nueik, pastovėk Tautos vartuose, pro kuriuos įeina ir išeina Judo karaliai, ir kituose Jeruzalės vartuose 20 ir sakyk: ‘Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Judo karaliai, ir jūs, visa Judo šalis ir Jeruzalės gyventojai, einantys pro šiuos vartus!’“ 21 Taip kalba VIEŠPATS: „Dėl savęs pačių žiūrėkite, kad neneštumėte nešulių šabo dieną ir nevilktumėte jų pro Jeruzalės vartus. 22 Neneškite jokio nešulio iš savo namų šabo dieną ir nesiimkite jokio darbo, bet švęskite šabo dieną, kaip jūsų tėvams įsakiau, 23 nors jie neklausė ir nekreipė dėmesio, bet sąmoningai užsispyrę atsisakė klausyti ar būti pamokomi. 24 O dabar, jeigu manęs nuoširdžiai paklausysite, tai VIEŠPATIES žodis, ir šabo dieną nešulio pro šio miesto vartus nenešite, švęsite šabą ir susilaikysite nuo bet kokio darbo, 25 tai pro šio miesto vartus ir toliau žygiuos karaliai, sėdintys Dovydo soste, karietose ar ant arklių, drauge su savo didžiūnais, Judo žmonėmis ir Jeruzalės gyventojais. Šis miestas amžiais bus gyvenamas. 26 Čionai ateis žmonės iš Judo miestų ir Jeruzalės apylinkių, iš Benjamino krašto, iš Šefelos, iš kalnų ir iš Negebo su deginamosiomis ir skerdžiamosiomis aukomis, su javų atnašomis, smilkalais ir bendravimo aukomis VIEŠPATIES Namams. 27 Bet jeigu jūs neklausote manęs, liepusio švęsti šabą, jeigu velkate nešulius ir einate pro Jeruzalės vartus šabo dieną, aš padegsiu jos vartus ugnimi, kuri sunaikins Jeruzalės rūmus ir niekada neužges.“ | 
