¹ VIEŠPATIE, tu ­ mano Dievas;

garbinsiu tave, šlovinsiu tavo vardą,

nes tu įvykdei nuostabius užmojus;

visokeriopai ir ištikimai įvykdei tai,

ką prieš amžius nutarei.

² Miestus pavertei akmenų krūvomis,

tvirtoves ­ griuvėsiais.

Nedorėlių rūmai ­ jau ne miestas;

jie niekuomet nebus atstatyti.

³ Šlovins tave dėl to galingos tautos žmonės,

drebės prieš tave žiauriųjų tautų miestai.

⁴ Silpnieji ir bejėgiai bėgo prie tavęs,

ir tu buvai vargšų prieglauda varge,

pastogė nuo lietaus, paunksmė nuo kaitros.

Nors žiauriųjų siautulys ­ kaip žiemos liūtis,

⁵ tu, kaip kaitra sausros metu,

nutildai nedorėlių triukšmą;

kaip debesies šešėlis švelnina kaitrą,

taip tu nutildai žiauriųjų pergalės šauksmus.

⁶ Galybių VIEŠPATS surengs šiame kalne visoms tautoms

puotą su skaniausiais valgiais,

puotą su parinktais vynais,

pokylį su sultingais, gardžiais patiekalais

ir grynais, rinktiniais vynais.

⁷ Šiame kalne jis nukels tą šydą,

kuris dengia visas gimines,

tą nuometą, kuris gobia visas tautas.

⁸ Jis visiems laikams sunaikins mirtį.

Viešpats DIEVAS nušluostys ašaras nuo visų veidų.

Savo tautos gėdą jis pašalins visur žemėje.

Tikrai tai įvyks, nes taip kalbėjo VIEŠPATS!

⁹ Tą dieną bus sakoma:

„Štai mūsų Dievas!

Juo mes pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo!

Štai VIEŠPATS! Juo mes pasitikėjome!

Džiūgaukime ir linksminkimės, kad jis mus išganė!“

¹⁰ VIEŠPATIES ranka ilsėsis ant šio kalno,

bet Moabas bus vietoje sumintas

kaip šiaudai į liūną.

¹¹ Išskės jis savo rankas Moabe,

kaip plaukikas skečia rankas plaukdamas, ir

kiekvienu savo rankų mostu mažins jo puikybę.

¹² Tvirtovę su aukštais mūrais jis nugriaus,

sulygins su žeme ir pavers dulkėmis.

¹ Tą dieną Judo šalyje bus giedama giesmė:

„Tvirtas mūsų miestas!

Mūsų apsaugai pastatė jis mūrus ir pylimą!

² Atverkite vartus! Teįeina teisioji tauta,

kuri lieka ištikima.

³ Nesvyruojantiems duodi ramybę

ir teiki gerovę,

nes jie tavimi pasitiki.“

⁴ Pasitikėkite VIEŠPAČIU amžiais,

nes VIEŠPATS ­ amžiais tverianti Uola!

⁵ Jis nuverčia galiūnus iš aukštybių,

sugriauna saugų miestą,

sulygina su žeme ir paverčia dulkėmis.

⁶ Jį trypia kojos,

beturčių ir varguolių kojos.

⁷ Teisiojo takas ­ be duobių;

teisiajam tu padarai lygų kelią.

⁸ Taip! Tavo teismų takuose, VIEŠPATIE,

mes laukiame tavęs.

Tavo vardą minėti ir tavo mokymo laikytis ­

vienintelis mūsų troškimas.

⁹ Ilgiuosi tavęs naktimis,

net rytą mano dvasia dėl tavęs budi.

Kai žemėje vyksta tavo teismai,

pasaulio gyventojai pažįsta teisumą.

¹⁰ Bet nors ir gailestingai elgiamasi su nedorėliu,

teisumo jis neišmoksta

ir dorumo šalyje daro nedorus darbus,

o VIEŠPATIES didybės nemato.

¹¹ VIEŠPATIE, tavo ranka pakelta,

bet jie to nemato.

Tesusigėsta, matydami tavo uolumą savo tautai;

ugnis, parengta tavo priešams, juos tepraryja.

¹² VIEŠPATIE, tu skiri mums gerovę,

nes atlikai dėl mūsų visus mūsų darbus!

¹³ VIEŠPATIE, mūsų Dieve,

kiti valdovai, be tavęs, yra mus valdę,

bet mes vien tavo vardą atmename.

¹⁴ Jie mirę ir niekuomet neatgis,

jie ­ šešėliai, ir niekuomet neprisikels,

nes nubaudei juos,

sunaikinai ir bet kokį jų atminimą išdildei.

¹⁵ Tu padidinai savo tautą, VIEŠPATIE,

pagausinai tautą savo paties šlovei,

į visas puses praplatinai krašto ribas.

¹⁶ VIEŠPATIE, savo nelaimėje jie ieškojo tavęs

ir šaukė iš skausmo, kai buvo baudžiami.

¹⁷ Kaip nėščia moteris, artėjant gimdymui,

iš skausmo raitosi ir šaukia,

tokie ir mes, VIEŠPATIE, buvome prieš tave.

¹⁸ Mes buvome nėšti ir raitėmės skausmuose,

tačiau pagimdėme vėją,

o išgelbėjimo žemei neatnešėme;

nė vienas negimsta gyventi pasaulyje.

¹⁹ Tavo mirusieji gyvens, jų kūnai prisikels,

nes tavo rasa ­ rasa, švytinti šviesa,

todėl ir šešėlių šalis atiduos mirusiuosius.

Pabuskite ir šaukite iš džiaugsmo,

visi, kurie gulite dulkėse!

²⁰ Kelkis, mano tauta, eik į savo kambarius

ir užsklęsk paskui save duris.

Valandėlę patūnok, kol praeis pyktis.

²¹ Žiūrėk, VIEŠPATS ateina iš savo būsto

bausti žemės gyventojų už jų kaltes.

Žemė atidengs kraują,

kuris buvo ant jos pralietas,

ir nebeslėps savo užmuštųjų.

¹ Tą dieną VIEŠPATS savo kietu, galingu ir aštriu kalaviju nubaus Leviataną, tą pirmykštį slibiną, Leviataną, tą suktą slibiną. Jis sunaikins slibiną jūroje.

² Tą dieną giedokite giesmę apie šaunų vynuogyną!

³ Aš, VIEŠPATS, prižiūriu jį ir nuolatos palaistau;

kad jam kas žalos nepadarytų,

saugau jį naktį ir dieną.

⁴ Pykčio mano širdyje nebėra.

Bet jei pasirodytų jame erškėčių ir dagių,

aš pakilčiau prieš juos ir sudeginčiau juos kartu.

⁵ O jei užuovėjos jis pas mane ieškos?

Tesudaro taiką su manimi!

Taip! Tedaro taiką su manimi!

⁶ Ateityje Jokūbas vėl suleis šaknis,

Izraelis pražys ir suklestės,

visą pasaulį pripildys vaisių.

⁷ Ar jis buvo taip muštas,

kaip buvo muštas jo mušėjas?

Ar jis patyrė tokias pat žudynes

kaip jo žudytojai?

⁸ Išvarymu ir tremtimi turėčiau kovoti su juo,

išblokšdamas jį savo nuožmiu vėju audros dieną.

⁹ Todėl šitaip bus išpirkta Jokūbo kaltė

ir toks bus brandus išvadavimo iš nuodėmės vaisius:

visus aukurų akmenis jis sutrupins,

kaip sutrupa kalkės, ir nepaliks stovėti

šventųjų stulpų ar smilkalų aukurų.

¹⁰ Įtvirtintasis miestas liks be žmonių,

lyg apleista ganykla, tuščia kaip dykuma.

Galvijai ten ganysis ir gulės.

Jo šakelės žus,

¹¹ šakos nudžius ir bus nulaužtos;

ateis moterys ir jomis pasikurs ugnį,

nes ši tauta ­ tauta be išmanymo.

Todėl jos Kūrėjas nepasigailės jos;

tas, kuris ją sukūrė, nebus jai maloningas.

¹² Tą dieną VIEŠPATS kuls javus

nuo Eufrato ligi Egipto upės,

o jūs, izraelitai, būsite surinkti vienas po kito.

¹³ Tą dieną pasigirs didysis ragas,

ir dingusieji Asirijos šalyje,

ir išblaškytieji Egipto krašte

rinksis ir garbins VIEŠPATĮ

ant šventojo kalno Jeruzalėje.

¹ Vargas Efraimo girtuoklių išpuikimo vainikui,

didingo jo grožio vystančiai gėlei,

žydėjusiai ant Derlingojo slėnio kalvos!

Vargas vyno įveiktiesiems!

² Štai Viešpats siunčia drąsų galiūną.

Kaip audra su kruša, kaip nusiaubianti vėtra,

kaip potvynio vandenys, išsilieję per krantus,

jis viską sulygina su žeme.

³ Kojomis sutryps jis Efraimo girtuoklių išpuikimo vainiką,

⁴ o didingo jo grožio vystančiai gėlei,

žydėjusiai ant Derlingojo slėnio kalvos,

nutiks tas pat, kas per anksti prisirpusiai figai:

kas ją pastebės, tas ir prarys,

vos spėjęs paimti į ranką.

⁵ Tą dieną Galybių VIEŠPATS savo tautos likučiui

bus šlovingas vainikas bei puiki diadema,

⁶ ir teismo krėsle sėdinčiam duos teisingumo dvasios,

o miesto vartus nuo priešų ginantiems ­ narsumo.

Prieš Judo karalystę

⁷ Bet ir tie svirduliuoja, perimti vyno,

klupinėja, įkaušę nuo svaigiojo gėrimo.

Kunigas ir pranašas šlitinėja nuo stipraus gėrimo,

gerai įkaušę nuo vyno.

Šlitinėdami nuo stipraus gėrimo,

jie klysta regėdami ir klumpa spręsdami bylą.

⁸ Taip, visur stalai šlykščiai apvemti, ­

ir nėra švarios vietos.

⁹ Jie skundžiasi manimi ir sako:

„Ką nori jis pamokyti?

Kam nori paaiškinti savo apreiškimą?

Mažyliams, ką tik nujunkytiems,

ką tik nuo krūties atitrauktiems?

¹⁰ Jis vis veblena: ‘Įsakymas po įsakymo,

taisyklė po taisyklės,

čionai truputį, tenai truputį!’“

¹¹ Taip veblendamas ir svetima kalba

jis kalbės tautai,

¹² kuriai buvo sakęs:

„Tai atilsis, leiskite atsikvėpti nuvargusiems!

Tai atgaiva!“

Bet jie nenorėjo girdėti.

¹³ Tad toks jiems bus VIEŠPATIES žodis:

„Įsakymas po įsakymo, taisyklė po taisyklės,

čionai truputį, tenai truputį!“ ­

kad eitų ir griūtų aukštielninki,

kad būtų sugniuždyti,

įvilioti į spąstus ir pagauti.