1 Tą dieną VIEŠPATS savo kietu, galingu ir aštriu kalaviju nubaus Leviataną[i1], tą pirmykštį slibiną, Leviataną, tą suktą slibiną. Jis sunaikins slibiną jūroje. 2 Tą dieną giedokite giesmę apie šaunų vynuogyną! 3 Aš, VIEŠPATS, prižiūriu jį ir nuolatos palaistau; kad jam kas žalos nepadarytų, saugau jį naktį ir dieną. 4 Pykčio mano širdyje nebėra. Bet jei pasirodytų jame erškėčių ir dagių, aš pakilčiau prieš juos ir sudeginčiau juos kartu. 5 O jei užuovėjos jis pas mane ieškos? Tesudaro taiką su manimi! Taip! Tedaro taiką su manimi! 6 Ateityje Jokūbas vėl suleis šaknis, Izraelis pražys ir suklestės, visą pasaulį pripildys vaisių. 7 Ar jis buvo taip muštas, kaip buvo muštas jo mušėjas? Ar jis patyrė tokias pat žudynes kaip jo žudytojai? 8 Išvarymu ir tremtimi turėčiau kovoti su juo, išblokšdamas jį savo nuožmiu vėju audros dieną. 9 Todėl šitaip bus išpirkta Jokūbo kaltė ir toks bus brandus išvadavimo iš nuodėmės vaisius: visus aukurų akmenis jis sutrupins, kaip sutrupa kalkės, ir nepaliks stovėti šventųjų stulpų ar smilkalų aukurų. 10 Įtvirtintasis miestas liks be žmonių, lyg apleista ganykla, tuščia kaip dykuma. Galvijai ten ganysis ir gulės. Jo šakelės žus, 11 šakos nudžius ir bus nulaužtos; ateis moterys ir jomis pasikurs ugnį, nes ši tauta tauta be išmanymo. Todėl jos Kūrėjas nepasigailės jos; tas, kuris ją sukūrė, nebus jai maloningas. 12 Tą dieną VIEŠPATS kuls javus nuo Eufrato ligi Egipto upės, o jūs, izraelitai, būsite surinkti vienas po kito. 13 Tą dieną pasigirs didysis ragas, ir dingusieji Asirijos šalyje, ir išblaškytieji Egipto krašte rinksis ir garbins VIEŠPATĮ ant šventojo kalno Jeruzalėje. | 
