¹ Trisdešimtų metų ketvirto mėnesio penktąją dieną, man esant tarp tremtinių prie Kebaro upės, atsivėrė dangus, ir aš mačiau regėjimus iš Dievo. ² Penktą dieną, ­ tai buvo penkti karaliaus Jehojachino tremties metai ­ ³ VIEŠPATIES žodis pasiekė Būzio sūnų kunigą Ezechielį prie Kebaro upės chaldėjų krašte. Ten pasiekė jį VIEŠPATIES ranka.

⁴ Pakėliau akis, ir štai iš šiaurės, pašvaistės apsuptas, su žaibuojančia ugnimi artėjo viesulas, didžiulis debesis, kurio viduryje ugnies šerdyje spindėjo lyg gintaras. ⁵ Jos viduryje rodėsi esą keturi gyvūnai. Jie buvo panašūs į žmones, ⁶ bet kiekvienas turėjo keturis veidus ir keturis sparnus. ⁷ Jų kojos buvo tiesios, o kojų pėdos tarsi veršio nagos; jos žibėjo, kaip žiba šveistas žalvaris. ⁸ Po jų sparnais į keturias puses kyšojo žmogaus rankos. Visi keturi gyvūnai turėjo veidus ir sparnus. ⁹ Jų sparnai lietė vienas kitą. Eidami jie nesigręžiojo, kiekvienas gyvūnas ėjo tiesiai į priekį. ¹⁰ Jų veidų išvaizda buvo tokia: visi keturi turėjo žmogaus veidą, liūto veidą dešinėje, jaučio veidą kairėje ir erelio veidą. ¹¹ Tokie buvo jų veidai. Kiekvienas gyvūnas turėjo du sparnus, taip išskleistus aukštyn, kad jie lietė kaimyno sparnus, o kiti du sparnai dengė jų kūnus. ¹² Kiekvienas ėjo tiesiai į priekį, jie ėjo, kur tik dvasia norėjo, ir eidami nesigręžiojo. ¹³ Taigi tokia buvo gyvūnų išvaizda. Tarp gyvūnų buvo kažkas, kas atrodė kaip ugnyje degančios anglys, kaip deglai, švysčiojantys pirmyn ir atgal tarp gyvūnų. Ugnis spindėjo žėrėdama, iš ugnies plyksėjo žaibai. ¹⁴ Gyvūnai švytravo priekin ir atgal kaip žaibai.

¹⁵ Įsistebėjęs į gyvūnus, pamačiau po ratą, liečiantį žemę prie kiekvieno keturveidžio gyvūno. ¹⁶ Ratai žėrėjo tarsi būtų padaryti iš chrizolito. Visi keturi buvo to pat pavidalo: iš išvaizdos ir sąrangos atrodė, tartum ratas būtų buvęs rato viduje. ¹⁷ Ėmę riedėti, jie riedėdavo bet kuria iš keturių krypčių ir riedėdami nesigręžiodavo. ¹⁸ Jų skrytys buvo aukštos ir kėlė baimę, nes visų keturių skrytys aplink buvo pilnos akių. ¹⁹ Gyvūnams pajudėjus į priekį, ratai riedėdavo greta jų; gyvūnams pakilus nuo žemės, ratai pakildavo drauge su jais. ²⁰ Kur tik dvasia eidavo, ten eidavo ir jie, ir ratai riedėdavo drauge su jais, nes ratuose buvo gyvūnų dvasia. ²¹ Gyvūnams einant, riedėdavo ir ratai, gyvūnams sustojus, sustodavo ir ratai. Kai gyvūnai pakildavo nuo žemės, drauge su jais pakildavo ir ratai, nes ratuose buvo gyvūnų dvasia.

²² Viršum gyvūnų galvų buvo lyg dangaus skliautas, lyg baimę kelianti krištolo pašvaistė, išskleista viršum galvų. ²³ Jų sparnai buvo ištiesti po skliautu, sparnas į sparną. Kiekvienas jų dengė savo kūną dviem sparnais. ²⁴ Jiems judant girdėjau jų sparnų plazdenimą kaip galingų vandenų ošimą, kaip Galingojo balsą, kaip ūžesį karo stovykloje. Sustoję jie nuleisdavo savo sparnus. ²⁵ Ir nuo viršaus dangaus skliauto, buvusio virš jų galvų, pasigirdo balsas. Ramiai stovėdami, jie nuleisdavo savo sparnus.

²⁶ Viršum dangaus skliauto, kuris buvo virš jų galvų, buvo matyti lyg sosto pavidalas, panašus į safyrą. Aukštai viršum sosto pavidalo sėdėjo į žmogų panaši būtybė. ²⁷ Aukščiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau spindesį kaip gintaro, kaip žėrinčios ugnies. O žemiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau tartum ugnį su blizgančia pašvaiste aplink. ²⁸ Kaip vaivorykštė, pasirodanti lietaus dieną debesyse, buvo jį gaubianti pašvaistė. Tai buvo VIEŠPATIES šlovės panašumo reginys. Pamatęs, parpuoliau veidu žemėn ir išgirdau kalbant.

¹ Ir jis man tarė: „Žmogau, stokis ant kojų, ir aš kalbėsiu su tavimi!“ ² Jam kalbant, dvasia įėjo į mane ir pastatė ant kojų. Aš klausiausi to, kuris man kalbėjo. ³ Jis sakė man: „Žmogau, siunčiu tave pas Izraelio vaikus, pas maištaujančias tautas, kurios sukilo prieš mane. Jie ir jų tėvai maištavo prieš mane iki pat šios dienos. ⁴ Palikuonys, pas kuriuos tave siunčiu, yra įžūlūs ir kietaširdžiai. Bet tu jiems sakysi: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS.’ ⁵ Klausys jie ar atsisakys klausyti, nes tai maištingi namai, tegu sužino, kad tarp jų buvo pranašas.

⁶ O tu, žmogau, nebijok jų,

nebijok nė jų žodžių,

nors tave suptų dilgėlės ir erškėčiai

ir sėdėtum ant skorpionų.

Dėl jų žodžių neturėk baimės,

dėl jų veidų nenustok drąsos,

nes tai maištingi namai.

⁷ Tu turi perduoti jiems mano žodžius, ar jie klauso, ar atsisako klausyti, nes tai maištingi namai.

⁸ O tu, žmogau, klausykis, ką aš tau kalbu, ir nebūk maištingas kaip maištingieji namai. Atverk savo burną ir suvalgyk, ką duodu.“ ⁹ Aš pažvelgiau: priešais mane ištiesta ranka laikė prirašytą ritinį. ¹⁰ Jis išvyniojo jį prieš mane: ritinys buvo prirašytas iš abiejų pusių. Jame buvo surašytos raudos, aimanos ir dejonės.

¹ Jis tarė man: „Žmogau, ką tik ten randi, tą valgyk! Suvalgyk šį ritinį, eik ir kalbėk Izraelio namams!“ ² Atvėriau savo burną, o jis man davė šį ritinį suvalgyti, ³ sakydamas: „Maitinkis šiuo ritiniu, kurį tau duodu, ir pripildyk juo savo skrandį.“ Aš valgiau, ir mano burnoje jis tapo saldus tartum medus.

⁴ Tuomet jis tarė: „Žmogau, eik į Izraelio namus ir kalbėk jiems mano žodžiais. ⁵ Juk tu siunčiamas ne pas tautą, kurios šneka nežinoma ir kalba svetima, bet į Izraelio namus. ⁶ Ne pas vieną iš daugybės tautų, kurių šneka nežinoma ir kalba svetima, kurių žodžių tu nepajėgi suprasti. Tikriausiai, jei tave pas jas siųsčiau, jos tavęs klausytųsi! ⁷ Bet Izraelio namai atsisakys tavęs klausytis, nes jie atsisako klausytis manęs; visi Izraelio namai yra kietakakčiai ir užsispyrusios širdies.

⁸ Tikėk manimi! Sutvirtinau tavo veidą prieš jų veidus

ir sukietinau tavo kaktą prieš jų kaktas;

⁹ kaip deimantą, kietesnę už titnagą padariau tavo kaktą.

Nebijok jų,

dėl jų nenustok drąsos,

nes tai maištingi namai.“

¹⁰ Jis tarė man: „Žmogau, imk į širdį ir išgirsk ausimis visus mano žodžius, kuriuos tau kalbu. ¹¹ Ir vyk pas tremtinius, pas savo tautiečius, kalbėk jiems ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS’, ­ nepaisydamas, ar jie klausysis, ar atsisakys klausytis.“

¹² Dvasia pakėlė mane, ir išgirdau už savęs didelį drebinantį dundesį, kai VIEŠPATIES šlovė pakilo iš savo vietos: ¹³ plazdenimą gyvūnų sparnų, liečiančių vienas kitą, ir bildesį ratų šalia gyvūnų, didelį drebinantį dundesį. ¹⁴ Dvasia pakėlė mane ir nešė. Aš keliavau, VIEŠPATIES rankos paveiktas, apkartęs ir prislėgtas. ¹⁵ Atkeliavau pas tremtinius prie Tel Abibo, pas tuos, kurie gyveno prie Kebaro upės, ir ten tarp jų prasėdėjau priblokštas septynias dienas.