¹ Žmogau, imk plytą ir pasidėk ją priešais save. Nusibraižyk ant jos miestą ­ Jeruzalę. ² Surenk prieš ją apgulą: pastatyk apgulos bokštus, supilk pylimą, įrenk karių būstus ir pastatyk mūrdaužius iš visų pusių. ³ Tuomet pasiimk geležies skardą ir pastatyk ją kaip geležies sieną tarp savęs ir miesto. Atsigręžk veidu į jį, ir tebūna jis apgultas. Ryžtingai tęsk jo apgulą. Tai ženklas Izraelio namams.

⁴ Paskum gulkis ant kairiojo šono ir užsikrauk Izraelio namų bausmę, nes tiek dienų, kiek ant jo gulėsi, būsi užsikrovęs jų bausmę. ⁵ Jų bausmės metus skaičiuoju tau dienomis ­ trim šimtais devyniasdešimt. Taip tu kęsi bausmę už Izraelio namus. ⁶ Kai būsi baigęs, gulkis antrąkart, bet ant dešiniojo šono, ir kęsk bausmę už Judo namus. Skiriu tau keturiasdešimt dienų ­ po vieną dieną už kiekvienerius metus. ⁷ Atsigręžk veidu į apgultą Jeruzalę ir, pakėlęs nuogą ranką, pranašauk prieš ją. ⁸ Žiūrėk! Pririšu tave virvėmis, kad negalėtum apsiversti nuo vieno šono ant kito, kol nebūsi baigęs apgulos dienų.

⁹ Pasiimk kviečių, miežių, pupų, lęšių, sorų ir speltų, supilk juos į vieną indą ir išsikepk duonos. Ją turėsi valgyti tiek dienų, kiek gulėsi ant šono, ­ tris šimtus devyniasdešimt dienų. ¹⁰ Maisto, kurį valgysi, bus atsverta po dvidešimt šekelių dienai. Valgysi jį nustatytu laiku. ¹¹ Vandens, kurį gersi, bus atseikėta šeštadalis hino. Gersi jį nustatytu laiku. ¹² Valgysi kaip miežių plokštainį, visų akivaizdoje išsikepęs ant žmogaus išmatų ugnies.“

¹³ VIEŠPATS sako: „Šitaip valgys Izraelio žmonės savo suteptą duoną tautose, kuriose juos išblaškysiu.“ ¹⁴ Aš priešinausi: „Ak, ak, ak, Viešpatie DIEVE! Aš niekada nesusitepiau; nuo pat mažumės iki šiol nesu valgęs nei dvėsenos, nei žvėrių sudraskyto gyvulio; jokia sutepta mėsa nepateko man į burną.“ ¹⁵ O jis man atsakė: „Gerai, leidžiu tau naudoti galvijų mėšlą vietoj žmogaus išmatų. Ant jo ugnies kepkis duoną.“

¹⁶ Paskui jis kalbėjo: „Žmogau, tikėk manimi! Nulaušiu Jeruzalės duonos ramstį^[i1]. Atsvėrę ir susirūpinę jie valgys duoną; atseikėję ir išsigandę jie gers vandenį. ¹⁷ Stokodami duonos ir vandens, prislėgti už savo kaltę, jie žvelgs vienas į kitą su siaubu.