¹ Trisdešimtų metų ketvirto mėnesio penktąją dieną, man esant tarp tremtinių prie Kebaro upės, atsivėrė dangus, ir aš mačiau regėjimus iš Dievo. ² Penktą dieną, ­ tai buvo penkti karaliaus Jehojachino tremties metai ­ ³ VIEŠPATIES žodis pasiekė Būzio sūnų kunigą Ezechielį prie Kebaro upės chaldėjų krašte. Ten pasiekė jį VIEŠPATIES ranka.

⁴ Pakėliau akis, ir štai iš šiaurės, pašvaistės apsuptas, su žaibuojančia ugnimi artėjo viesulas, didžiulis debesis, kurio viduryje ugnies šerdyje spindėjo lyg gintaras. ⁵ Jos viduryje rodėsi esą keturi gyvūnai. Jie buvo panašūs į žmones, ⁶ bet kiekvienas turėjo keturis veidus ir keturis sparnus. ⁷ Jų kojos buvo tiesios, o kojų pėdos tarsi veršio nagos; jos žibėjo, kaip žiba šveistas žalvaris. ⁸ Po jų sparnais į keturias puses kyšojo žmogaus rankos. Visi keturi gyvūnai turėjo veidus ir sparnus. ⁹ Jų sparnai lietė vienas kitą. Eidami jie nesigręžiojo, kiekvienas gyvūnas ėjo tiesiai į priekį. ¹⁰ Jų veidų išvaizda buvo tokia: visi keturi turėjo žmogaus veidą, liūto veidą dešinėje, jaučio veidą kairėje ir erelio veidą. ¹¹ Tokie buvo jų veidai. Kiekvienas gyvūnas turėjo du sparnus, taip išskleistus aukštyn, kad jie lietė kaimyno sparnus, o kiti du sparnai dengė jų kūnus. ¹² Kiekvienas ėjo tiesiai į priekį, jie ėjo, kur tik dvasia norėjo, ir eidami nesigręžiojo. ¹³ Taigi tokia buvo gyvūnų išvaizda. Tarp gyvūnų buvo kažkas, kas atrodė kaip ugnyje degančios anglys, kaip deglai, švysčiojantys pirmyn ir atgal tarp gyvūnų. Ugnis spindėjo žėrėdama, iš ugnies plyksėjo žaibai. ¹⁴ Gyvūnai švytravo priekin ir atgal kaip žaibai.

¹⁵ Įsistebėjęs į gyvūnus, pamačiau po ratą, liečiantį žemę prie kiekvieno keturveidžio gyvūno. ¹⁶ Ratai žėrėjo tarsi būtų padaryti iš chrizolito. Visi keturi buvo to pat pavidalo: iš išvaizdos ir sąrangos atrodė, tartum ratas būtų buvęs rato viduje. ¹⁷ Ėmę riedėti, jie riedėdavo bet kuria iš keturių krypčių ir riedėdami nesigręžiodavo. ¹⁸ Jų skrytys buvo aukštos ir kėlė baimę, nes visų keturių skrytys aplink buvo pilnos akių. ¹⁹ Gyvūnams pajudėjus į priekį, ratai riedėdavo greta jų; gyvūnams pakilus nuo žemės, ratai pakildavo drauge su jais. ²⁰ Kur tik dvasia eidavo, ten eidavo ir jie, ir ratai riedėdavo drauge su jais, nes ratuose buvo gyvūnų dvasia. ²¹ Gyvūnams einant, riedėdavo ir ratai, gyvūnams sustojus, sustodavo ir ratai. Kai gyvūnai pakildavo nuo žemės, drauge su jais pakildavo ir ratai, nes ratuose buvo gyvūnų dvasia.

²² Viršum gyvūnų galvų buvo lyg dangaus skliautas, lyg baimę kelianti krištolo pašvaistė, išskleista viršum galvų. ²³ Jų sparnai buvo ištiesti po skliautu, sparnas į sparną. Kiekvienas jų dengė savo kūną dviem sparnais. ²⁴ Jiems judant girdėjau jų sparnų plazdenimą kaip galingų vandenų ošimą, kaip Galingojo balsą, kaip ūžesį karo stovykloje. Sustoję jie nuleisdavo savo sparnus. ²⁵ Ir nuo viršaus dangaus skliauto, buvusio virš jų galvų, pasigirdo balsas. Ramiai stovėdami, jie nuleisdavo savo sparnus.

²⁶ Viršum dangaus skliauto, kuris buvo virš jų galvų, buvo matyti lyg sosto pavidalas, panašus į safyrą. Aukštai viršum sosto pavidalo sėdėjo į žmogų panaši būtybė. ²⁷ Aukščiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau spindesį kaip gintaro, kaip žėrinčios ugnies. O žemiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau tartum ugnį su blizgančia pašvaiste aplink. ²⁸ Kaip vaivorykštė, pasirodanti lietaus dieną debesyse, buvo jį gaubianti pašvaistė. Tai buvo VIEŠPATIES šlovės panašumo reginys. Pamatęs, parpuoliau veidu žemėn ir išgirdau kalbant.