A

Aforizmas – trumpas, vaizdingas, įtaigus posakis, reiškiantis apibendrintą ar netikėtą mintį. Daugelis Patarlių knygos ir Jėzaus posakių yra aforizmai.

Agapė – meilės puota, ankstyvųjų krikščionių šventė, turbūt švenčiama kartu su Eucharistija, buvo visos bendruomenės vaišės. Apaštalas Paulius bara kai kuriuos Korinto bendrijos narius už tai, kad jie savo sueigose nesidalija maistu, bet turtingieji verčiau savo atsineša ir suvalgo, o vargšai lieka alkani (1 Kor 11,17-22). Turbūt dėl tokio elgesio agapės – meilės puotos – paprotys išnyko.

Alegorija (graik.) – netiesioginės reikšmės pasakojimas, kuriame abstrakčios sąvokos, moralinės savybės ar dvasinė tikrovė reiškiamos konkrečiu vaizdu. Giesmių giesmės knyga kai kurių aiškintojų laikoma Dievo meilės savo Tautai ar Kristaus meilės savo Bendrijai alegorija.

Aleliuja – graikiška ir lotyniška hebrajiško Hallelu-Ja veiksmažodžio forma, reiškianti Šlovinkite Viešpatį!

Ankstyvieji pranašai – vardas, kuriuo ženklinama hebrajiškajame Šventajame Rašte pirmoji Pranašų – Nevi'im – knygų grupuotės dalis. Ankstyvieji Pranašai apima Jozuės, Teisėjų, 1 ir 2 Samuelio, 1 ir 2 Karalių knygas. Žr. Vėlesnieji Pranašai; Pranašai; Raštai.

Antroji Šventykla – Saliamono Šventykla atstatyta, grižus iš Tremties, pranašams Hagajui bei Zacharijui skatinant ir Ezrai bei Nehemijui vadovaujant. Antrosios Šventyklos laikotarpis prasidėjo VI prieškristinio šimtmečio pabaigoje ir tęsėsi per Herodo Didžiojo iniciatyva atliekamą Šventyklos atstatymą ligi romėnai sunaikino ją 70 m. prieš Kristų.

Apokalipsė (graik.) – apreiškimas. Šiuo žodžiu ženklinama ir Šventojo Rašto knygos, kurių turinys yra paslaptingi apreiškimai, paprastai aprašyti simboline kalba ir angelo aiškinami. Apokalipsės turinys siejasi su antgamtiniu pasauliu ir ateities paslaptimis, ypač su Paskutiniu teismu. Šventojo Rašto pavyzdžiai yra Danielio knygos 7-12 skyriuose ir Apreiškimo Jonui knygoje.

Apokrifai (graik.) – netikros (suklastotos) knygos. Pamaldaus pobūdžio raštija, susijusi su ŠV. Raštu, bet nepriklausanti kanonui. Protestantų bendrijos keletą Katalikų bendrijos Senojo Testamento knygų laiko apokrifinėmis, nes jų nėra hebrajiškojoje Biblijoje (Barucho, Tobito, Juditos, 1 ir 2 Makabėjų, Išminties, Siracido ir keleto skyrių Esteros bei Danielio knygose). Žr. Deuterokanoninės knygos.

Apreiškimas – graikiškai Apokalipsė – šydo nukėlimas. Danielio ir Apreiškimo Jonui knygos yra du Šventojo Rašto apokaliptinės literatūrinės formos pavyzdžiai. Apokaliptinis žanras buvo priemonė aiškinti esamiems įvykiams per dangiškąjį aiškintoją, kad skaitytojas suprastų įvykių reikšmę. Teologinė Apreiškimo sąvoka pabrėžia, kad tiesa, kuri apreiškiama, arba negalėtų būti atrasta vien žmogišku protu, arba protas turėtų ilgai galynėtis, kol pats tą tiesą atrastų.

Auka – paprotys atnašauti ką nors vertinga Dievui, norint pareikšti pamaldumą ar atsidavimą. Izraeliečių religijoje auka – paprastai gyvulio ar paukščio (nors buvo atnašaujami ir javai) – buvo atnašaujama visos atnašos ar jos dalies apeiginiu sunaikinimu ugnimi ant aukuro. Atnašos sunaikinimas ugnimi vaizdavo aukotojo ryšį su Dievu arba susitaikinimą su Dievu tada, kai nešvariam – netinkamam apeigoms – asmeniui būdavo suteikiamas atleidimas ir apvalymas. Krikščionybė perėmė šią aukos sampratą ir pritaikė ją Jėzaus Kristaus mirčiai, mokydama, kad Kristaus auka buvo atlyginimas už žmogaus nuodėmę. Be to, krikščionybėje auka turi naują pobūdį: skatinama apsieiti be vertingų dalykų – pinigų, nuosavybės, laiko, – atsisakant jų arba Bendrijos labui, idant būtų atsidedama Dievo garbinimui ir tarnybai arba rūpinamasi draugija, kuri tarnauja artimo labui, arba tiesiog kad būtų išmalda vargšams.

C

Chaosas – visapusė netvarka. Artimųjų Rytų mitologijoje chaosą dažnai įasmenina dieviškos būtybės, kurios turėjo būti kitų dievų nugalėtos, idant būtų sukurtas tvarkingas pasaulis.

Charizma (graik.) – Dievo malonės dovana, duota tikinčiajam bendruomenės labui, ypač vienas iš Šventosios Dvasios pasireiškimų pradinėje Naujojo Testamento Bendrijoje. Malonės dovana užduočiai atlikti.

Charizmatikas(-ė) – asmuo, apdovanotas charizma, pavyzdžiui, vyras ar moteris, kitomis kalbomis šlovinantis Dievą.

D

Deginamoji auka – sudeginama visa auka. Ši auka buvo ypatinga Dievo garbinimo atnaša.

Dekalogas – graikiškai dešimt žodžių. Įprastas vardas įsakymų, duotų Išėjimo 20,1-17 ir Įst 5,6-21 skaitiniuose.

Demonas – dvasinė ar nefizinė būtybė, apskritai kalbant, priešiška žmonėms, daugumoje Senojo Testamento skaitinių pavaldi Dievui (žr. Job 1-2). Hebrajiškas vardas buvo satan – priešgyna, priešininkas. Naujojo Testamento laikais demonai apskritai buvo laikomi priešiškais ir Dievui. Užtat pikti arba darantys piktą įtaką žmonėrns – sukeliantys ligas, psichinius sutrikimus.

Deuterokanoninės – graikiškai (priklauso) antrajam kanonui. Šiuo vardu ženklinamos Šventojo Rašto knygos, kurių nėra hebrajiškajame kanone, bet kurios buvo pridėtos graikiškajame vertime Septuagintoje – ir perimtos lotyniškajame vertime – Vulgatoje. Deuterokanoninės knygos yra šios: Barucho, Tobito, Juditos, 1 ir 2 Makabėjų, Siracido, Išminties ir priedai Esteros bei Danielio knygose.

Deuteronominė reforma – religinė reforma ir atgimimas, prasidėjęs 621 m. prieš Kristų, karaliaus Jošijo valdymo laikais. Šventojo Rašto tyrinėtojai sutaria, kad knyga, kurios nuostatai buvo perskaityti žmonėms Šventyklos sueigoje, buvo neseniai Šventyklą valant užtikta Pakartoto Įstatymo knyga (žr. 2 Kar 22,8-23,25). Šios reformos meru iš Šventyklos apeigų buvo pašalinti pagoniškieji suteršimai, įteisinti veikiant asirų imperijos įtakai.

Deuteronomistas – mokslininkų vartojamas vardas įkvėptajam autoriui ar autoriams, rašiusiems ir redagavusiems deuteronomistinės istorijos knygas – Jozuės, Teisėjų, 1 ir 2 Samuelio, 1 ir 2 Karalių. Jos apima Izraelio istoriją nuo Kanaano užkariavimo iki Babilonijos tremties. Įprasta jį ženklinti raide D.

Deuteronomistinė istorija – Jozuės, Teisėjų, 1 ir 2 Samuelio, 1 ir 2 Karalių knygų rinkinys. Joms būdinga bendras teologinis požiūris: klusnumas Dievui neša palaiminimą, neklusnumas – prakeikimą. Ji apima Izraelio istoriją nuo Kanaano užkariavimo iki Babilonijos tremties. Pakartoto Įstatymo knyga teikia visai Deuteronomistinei istorijai teologinį požiūrį.

E

Efraimas – svarbiausia Izraelio – Šiaurinės karalystės – giminė. Žr. Šiaurinė karalystė.

Egzegezė – teksto aiškinimas, nagrinėjimas. Jos tikslas – atskleisti prasmę, kurią norėjo pateikti įkvėptasis autorius savo pirmiesiems skaitytojams.

Ekleziologija – Bendrijos reikšmės teologija; Bendrijos formų, sandarų ir reikšmės studijos.

Ekumenizmas – iš graikiško žodžio oikoumene – (visas) gyvenamas pasaulis. Katalikų bendrijos sąjūdis, kurio tikslas ieškoti bendros kalbos ir santykiauti su skirtingomis krikščionių bendrijomis. Nuo Vatikano II Susirinkimo (1963-1965) ekumeninė veikla yra tapusi svarbiu Katalikų bendrijos tikslu.

Elohistas – mokslininkų vartojamas vardas vienam Penkiaknygės rašyto šaltinio įkvėptajam autoriui įvardyti. Elohistui būdinga vartoti semitiškąjį žodį Elohim – Dievas, užuot vartojus tikrinį vardą Jahvė – VIEŠPATS pasakojant apie tikėjimo protėvius prieš Mozės laikotarpį. Įprasta jį ženklinti santrumpa E. Žr. Jahvistas.

Epigrafas – įrašas, paprastai iškaltas ar įraižytas akmenyje. Epigrafai, užtinkami archeologinių kasinėjimų metu, teikia žinių apie savojo laikotarpio kalbą ir papročius.

Eschatologija – mokymas apie Pabaigą. Pranašų knygose paprastai kalbama apie Izraelio ar Judo – nepriklausomų karalysčių – galą. Vėliau, apokaliptinėje raštijoje, galas ėmė reikšti pasaulio pabaigą.

Esenai – judaizmo sekta Jėzaus laikais. Juos aprašo I kristinio šimtmečio judėjų istorikai Filonas bei Juozapas Flavijus ir romėnas Plinijus. Atrodo, kad Negyvosios jūros ritiniai buvo esenų bendruomenės nuosavybė.

Etiologija – pasakojimas, paaiškinantis kokio nors reiškinio ar dalyko priežastį. Daug pasakojimų Šventajame Rašte galėjo būti sukurta tuo tikslu. Pavyzdžiui, pasakojimas apie Loto žmoną (žr. Pr 19,26) galėjo būti sukurtas norint paaiškinti prie olos angos stovintį druskos stulpą.

Etnologija – rasių ir tautinių grupuočių studijos.

F

Fariziejai (hebr.) – Atskirieji. Viena iš pagrindinių judėjų grupių, atsiradusių judaizme prieš Jėzaus gimimą ir pirmavusių po Šventyklos sunaikinimo 70 m. Fariziejai padėjo išblaškytai tautai pritaikyti gyvenime rašytąjį Mozės Įstatymą, sukurdami išsamią žodinių nuostatų sistemą. Jie buvo įtakingi sinagogos raidoje ir ištikimai gynė naujas Apreiškimo įžvalgas – angelus, kūno prisikėlimą ir pomirtinį gyvenimą. Dalis neigiamo fariziejų vertinimo Naujajame Testamente atspindi vėlesnius šių judaizmo vadų sankirčius su pirmykšte Krikščionių bendrija.

Fariziejizmas – reformos sąjūdis judaizme, atsiradęs I prieškristiniame šimtmetyje. Po Jeruzalės sunaikinimo 70 m. po Kristaus šis sąjūdis buvo labai reikšmingas religiniame judaizmo gyvenime. Fariziejizmas, būdamas pasauliečių sąjūdis, stengėsi stiprinti žydų gyvenimą, pabrėžiant ištikimybę Mozės Įstatymui. Fariziejai jautėsi kaip namie vietinėje sinagogoje, mokydami šventųjų Raštų, tikėjimo paveldo ir pamaldžios ištikimybės. Nors Jėzus turėjo daug bendrų tikslų su fariziejizmu, evangelijos rodo jo sankirtį su fariziejizmu aiškinant Mozės Įstatymą.

Formų istorija – teksto aiškinimas, nagrinėjimas, kreipiant dėmesį į skaitinių literatūrinę formą Šventojo Rašto knygoje, – pavyzdžiui, palyginimų ir stebuklų pasakojimų kilmę evangelijose, – stengiantis atkurti istoriškąjį kontekstą, kuriame jie atsirado prieš įterpiant į evangelijas.

Fundamentalistas – krikščionis, kuris skaito Šventąjį Raštą – Dievo žodį – raidiškai, t.y. be sveiko dėmesio Šventojo Rašto knygų kilmei ir įkvėptojo autoriaus bei jo knygos istoriškajam kontekstui.

G

Gemara – Žr. Talmudas.

Gnosticizmas – iš graikų žodžio gnosis – žinojimas. Religinio pobūdžio filosofija ir gyvenimo būdas, turintis slaptą – ezoterinį – žinojimą apie tikrąją Visatos prigimtį. Gnosticizmas žydėjo nuo II ligi IV kristinio šimtmečio, bet gnostiniai poslinkiai pastebimi jau Naujojo Testamento laikais. Gnostinių filosofijų įsitikinimai įvairuoja, bet visos jos tariasi turinčios ir galinčios suteikti savo sekėjams slaptą žinojimą. Kai kurie Naujojo Testamento raštai apaštalų Pauliaus ir Jono laiškai – galynėjosi su gnostikais. Ankstyvieji Bendrijos teologai gnosticizmą laikė erezija. Stambi gnostikų rašinių biblioteka buvo užtikta Nag Hammadi vietovėje (Egipte) 1946 m.

H

Haggada(h) („h“ netariama) – ne teisinio pobūdžio judėjų pasakojimai, anekdotai ir kitokia medžiaga, tapę Talmudo dalimi. Žr. Talmudas.

Halaka(h) – judėjų nuostatai ir taisyklės, kurių nėra Šventajame Rašte, tapę teisine Talmudo dalimi. Žr. Talmudas.

Hallelu-Ja(h) – hebrajiškas žodis, kuris reiškia Šlovinkite Viešpatį! Graikiškasis bei lotyniškasis žodžio rašymas Alleluia yra dažnas liturgijoje.

Hasmonėjai – vardas, kuriuo ženklinama judėjų dinastija, kilusi iš Makabėjų brolių. Ji valdė judėjus nuo 135 ligi 36 m. prieš Kristų. Paskutinį hasmonėją nušalino nuo sosto Herodas Didysis. Helenizmas – Artimųjų Rytų sugraikinimas, graikų kultūros idealų perėmimas. Graikų gyvenimo būdą atnešė Aleksandras Didysis, 333-323 m. prieš Kristų užkariavęs rytinius Viduržemio jūros kraštus. Užkariautieji kraštai, patekę į graikų politinę įtaką, perėmė graikų kalbą, papročius ir gyvenimo būdą.

Herem – vispusis priešo sunaikinimas aukojant karo grobį Dievybei. Semitų karo paprotys. Ilgainiui izraeliečiai šio papročio atsisakė. Žr. Mt 5,43-48.

Hiksai – egiptiečių faraonų dinastijos (1850-1500 m. prieš Kristų). Tuomet faraonai buvo semitų kilmės. Hiksų viešpatavimas Egipte teikia istorinį pagrindą pasakojimams apie izraeliečių protėvius semitus – Egipte (žr. Pr 37-50).

Himnas – religinė poema – giesmė, atliekama palydint muzikai Šventyklos pamaldose.

I

Istorinis kritinis metodas – teksto aiškinimas stengiantis jį suprasti istoriškajame kontekste, t.y. nagrinėjant tekstą ieškoma, ką buvo norima juo pasakyti pirmiesiems skaitytojams jų aplinkoje. Pavyzdžiui, istorinis kritinis aiškinimas Iz 7,14 teksto – Štai ta mergelė laukiasi... – klausia, ką ši pranašystė reiškė Jeruzalės gyventojams VIII a. prieš Kristų, o ne ką jis ilgainiui ėmė reikšti krikščionims. Šis metodas naudojamas istorijos tyrinėjimui, norint suprasti tekstą sąlygojusias praeities aplinkybes ir prasmės plėtimą, slypintį po teksto paviršiumi. Istorinis kritinis metodas apima literatūrinių formų tyrinėjimą ir redakcijos istoriją.

Iškilmė – religinis festivalis: Perėjimo, Savaičių, Palapinių šventės.

Išminties raštija – Šventojo Rašto Išminties knygų rinkinys. Jis apima Patarlių knygą, Koheletą, Išminties knygą ir Siracidą, įskaitant Jobo knygos dalis ir kai kurias psalmes.

Išmintis – žmonijos žinojimo kraitis, mokytojo perduotas mokiniui, tėvų – vaikui. Išmintis rėmėsi pasikartojančiu žmonių elgesio modeliu bei moraliniais veiksmo padariniais ir savo patarimą išreiškė šmaikščiu posakiu – dažniausiai patarle.

Izraelis – vardas, duodamas ir dvylikos giminių karalystei, kurios karalius buvo Saulius, Dovydas bei Saliamonas, ir šiaurinei šios karalystės daliai, kuri atsiskyrė po Saliamono mirties ir pradėjo nepriklausomą politinę istoriją su karaliumi Jeroboamu I (žr. 1 Kar 12). Žr. Šiaurinė karalystė; Pietinė karalystė.

Įasmeninimas – literatūrinis pomėgis abstrakčią savybę ar dvasinę tikrovę vaizduoti kaip gyvą būtybę – asmenį. Patarlių knyga apie Išmintį sako: Ilgas gyvenimas yra jos dešinėje, jos kairėje yra turtai ir garbė. Jos keliai yra malonūs, o visi jos darbai – ramūs (Pat 3,16-17). Apie išmintį kalbėti, lyg ji būtų žmogiška būtybė, yra įasmeninimas.

Įkvėpimas – tikėjimo tiesa – įsitikinimas, kad žmogaus tarti žodžiai iš tikrųjų yra Dievo žodžiai. Antikos pasaulyje buvo tikima, kad pranašai ir orakulai buvo įkvėpti. Krikščionybės tikėjimo pavelde įkvėpimo sąvoka buvo pritaikyta visam Šventajam Raštui. Įkvėpimas platesne prasme apima įkvėptą tikėjimo paveldą, – Dievas panaudojo daugelį žmonių ir jų kultūrinį palikimą žmogui prakalbinti Šventojo Rašto mokymu. Vatikano II Susirinkimas pabrėžia Šventojo Rašto įkvėpimą, bet įspėja, kad Dievas kalba per žmones žmonių būdu. Užtat moko, kad būtų atsižvelgiama į tai, ką šventieji rašytojai iš tikrųjų turėjo mintyje (DA,12).

Įstatymas – įprastas lietuviškas vertimas žodžio Tora(h), kuris reiškia Mokymą arba Vadovą. Siauresne prasme Tora reiškia Penkiaknygę – penkias Mozės knygas: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo. Tora dažnai vadinama Mozės Įstatymu, nors jos turinys nėra tik teisiniai nuostatai. Nors apaštalas Paulius pasmerkė pastangas laimėti išganymą per Įstatymo įsakytus darbus, vyraujanti Šventojo Rašto nuostata Įstatymo atžvilgiu laiko įstatymą Dievo dovana ir džiaugsmo šaltiniu. Įstatymas sudaro progą parodyti Dievui ištikimybę kasdien. Žr. Penkiaknygė; Pranašai; Tora; Raštai.

Įžvalga – gebėjimas atskirti tai, kas yra vertinga, nuo to, kas nevertinga, ypač dvasinėje ir moralinėje plotmėje.

J

Jahvė – hebrajiškasis Dievo vardas. Paprastai aiškinamas remiantis veiksmažodžiu būti ar tapti. Taigi Tas, Kuris yra arba Jis Yra. Šiame leidinyje Dievo vardas Jahvė verčiamas žodžiu Viešpats ir rašomas didžiosiomis raidėmis VIEŠPATS, primenant skaitytojui, kad tai paties Dievo apreikštas vardas. Žr. Iš 3,1-14.

Jahvistas – vardas, kuriuo vadinamas vieno iš keturių Penkiaknygės rašytinių šaltinių autorius. Nuo pat savo pasakojimo pradžios (žr. Pr 2,4), Jahvistas vartoja vardą Jahvė Dievui ženklinti, o kito šaltinio autorius – Elohistas – vartoja vardą Elohim Dievui ženklinti. Šventojo Rašto tyrinėtojai Jahvisto pasakojimą laiko seniausiu rašytiniu Penkiaknygės šaltiniu. Žr. Elohistas; Penkiaknygė; Kunigiškasis autorius.

Judo giminė – Judas – svarbiausia Pietinės karalystės giminė. Žr. Pietinė karalystė.

Juozapas Flavijus – romėnas, I kristinio amžiaus judaizmo istorikas, kurio judėjų istorijos veikalai buvo parašyti norint laimėti romėnų imperijos palankumą judėjams. Jo veikalai – Žydų karai ir Žydų senovė – duoda daug vertingų žinių apie vėliausių Senojo Testamento knygų foną ir Naująjį Testamentą.

K

Kanaanas – kraštas, kurį izraeliečiai užėmė po Išėjimo iš Egipto žemės. Kanaano teritorija buvo platesnė už Izraelio tautos žemę.

Kanonas (graik.) – matavimo lazda, o vėliau ir norma, pagal kurią aptariamas ar įvertinamas dalykas. Krikščionys vartoja šį žodį savo norminių Šventojo Rašto knygų sąrašui ženklinti. Katalikų bendrijos šventųjų knygų kanonas yra platesnis už protestantiškųjų bendrijų kanoną, bet siauresnis už ortodoksų kanoną. Žr. Apokrifai; Pseudografija.

Kanoninė – Šventojo Rašto knyga, pripažinta norminio Šventojo Rašto dalimi.

Kanoninė kritika – Šventojo Rašto teksto aiškinimas, kai teksto prasmė nagrinėjama atsižvelgiant į visą Šventojo Rašto kanoną, o ne vien jo dalis. Žr. Formų kritika; istorinis kritinis metodas; literatūrinė kritika; redakcijos kritika.

Keramikos tipologija – metodas skirtingiems archeologiniams – piliakalnio – klodams datuoti, skirstant užtiktas keramikos šukes į grupes pagal jų apytikrį amžių.

Kodeksas – rankraštis, kurį sudaro atskiri rašinio lapai, sudėti vienas ant kito ir įrišti. Kodeksas – knygos ištaka. Žr. Ritinys.

Koheletas (hebr.) – žmogus, vadovaujantis sueigai. Koheletas Vulgatoje vadinamas Ekleziastu.

Kosmosas – graikiškas žodis, ženklinantis darną, tvarką. Kosmosas – darnos, tvarkos, tam tikro pastovumo sukurtas pasaulis, kurio priešprieša – nepastovumas ir chaosas.

Košer – maistas, paruoštas pagal religijos nustatytas taisykles. Skiriama tai, kas švaru, ir tai, kas nešvaru. Maistas turi būti paruoštas iš produktų, kurie yra švarūs – nedraudžiami valgyti – pagal košer, t.y. švarumo, reikalavimus.

Kristologija – teologinės tiesos, aptariančios Jėzų Kristų – jo prigimtį ir išganymo misiją. Teologinė kristologija pabrėžia Jėzaus dieviškumą, istorinė kristologija – Jėzaus žmogiškumą.

Kristus (graik.) – hebrajiškojo Mašiah atitikmuo (žr. Mesijas). Abu žodžiai reiškia pateptąjį, t.y. žmogų, pašventintą užduočiai išpilant ant galvos aliejų. Pirmieji krikščionys, duodami šį titulą Jėzui, išreiškė savo tikėjimą, kad Jėzus yra Izraelio Mesijas.

Kronikininkas – Senojo Testamento tyrinėtojų duotas vardas įkvėptajam 1 ir 2 Kronikų, Ezdro ir Nehemijo knygų rinkinio autoriui ar autoriams.

Kultas – apeigos ir religijos praktika izraeliečių Šventykloje ar pagonių alkvietėse.

Kunigiškasis šaltinis – vienas iš Penkiaknygės šaltinių. Įprasta jį ženklinti rade P. Šventojo Rašto tyrinėtojų manymu, šis šaltinis buvo sudarytas izraeliečių kunigų Babilonijos tremtyje VI a. prieš Kristų. Jo turinį sudaro Šventyklos Dievo garbinimo nuostatai bei taisyklės ir genealoginio bei teisinio pobūdžio medžiaga.

L

Leitmotyvas – būdinga knygos tema. Vedamoji mintis, daug sykių pakartojama ar pabrėžiama.

Levirato santuoka – iš lotynų žodžio levir – vyro brolis. Izraelio senovėje buvo nuostata, kad vyras privalėjo vesti savo mirusio brolio našlę, jei jo brolis mirė nepalikdamas vaikų su savo vardu. Vaikai, gimę iš našlės ir jos svainio, buvo laikomi mirusiojo vyro palikuonimis, turinčiais teisę paveldėti jo nuosavybę ir vadintis jo vardu. Atrodo, kad šis paprotys jau buvo seniai išnykęs – drauge su poligamijos papročiu – prieš Jėzaus laikus, bet jis davė pagrindą sadukiejams kelti klausimą Jėzui (žr. Mt 22,23-33; Mk 12,18-27; Lk 20,27-40): kuris iš septynių brolių bus vyras amžinajame gyvenime moters, kurią jie visi vienas po kito vedė pagal levirato – svainio – įstatymą.

Levitas – narys Levio giminės, kuri buvo įpareigota rūpintis Izraelio Dievo garbinimu. Levitai neturėjo nuosavos žemės, bet gyveno iš atnašų Šventyklos aukoms.

Liejamoji atnaša – liejimas skysčio, vyno ar aliejaus, ant žemės kaip aukos Dievybei.

Literatūrinė kritika – kadaise ji reiškė tai, kas nūdien vadinama šaltinių kritika, t.y. ieškojimą Šventojo Rašto knygų teksto šaltinių. Jahvisto, Elohisto ir kitų pagrindinių pirmųjų keturių Penkiaknygės knygų rašytinių šaltinių atskyrimas yra geras pavyzdys. Nūdien reiškiasi literatūrinės kritikos pobūdis, kuris priima turimą tekstą tokį, koks jis yra, ir nemėgina atsekti jo ankstesnių stadijų. Šis vėlesnis kritikos poslinkis labiau rūpinasi teksto prasme šiuolaikiniam skaitytojui negu istoriškuoju teksto kontekstu. Žr. Kanoniškoji kritika; Istorinis kritinis metodas; Šaltinių kritika.

Liturgija – iš pradžių šis žodis reiškė visuomeninės tarnybos gerą darbą, atlygintą turtingo piliečio, nes skirtas bendram labui. Nūdien jis reiškia viešą Bendrijos Dievo garbinimą. Žodis Ta Liturgija dažnai vartojamas Eucharistijos šventimo prasme.

M

Matriarchatas (graik. matriarchė) – reiškiančio motinos valdymas; pirmykštės bendruomenės ankstesnioji stadija, kuriai būdinga motinos giminė, jos teisė. Žr. Patriarchatas.

Megilla(h) (daugiskaita Megillot) – hebrajiškai ritinys, t.y. ilgas pergamento ar papiruso gabalas, ant kurio buvo užrašytas knygos tekstas. Švenčių ritiniai: Rutos, Giesmių giesmės, Koheleto, Esteros ir Raudų knygos. Kiekviena jų buvo skaitoma sinagogos pamaldose per kurią nors šventę.

Mesijas (hebr.) – pateptasis. Šis žodis galėjo ženklinti įvairius pareigūnus, įskaitant kunigus, bet ilgainiui tapo karaliaus iš Dovydo dinastijos titulu. Kai karalius buvo sodinamas į sostą, jo galva būdavo patepama aliejumi. Po Babilonijos tremties, kai nebebuvo Judo karalystės karaliaus, žodis mesijas tapo nuoroda į idealų asmenį, kuris ateityje atkurs Izraelio karalystę. Žr. Kristus.

Metafora – tiesioginis palyginimas, kuriame nevartojama žodelyčiai kaip ar panašiai. Jėzus pavartojo metaforą, kai sakė: Aš – avių vartai (Jn 10,7). Apskritai – žodžio ar posakio vartojimas perkeltine prasme.

Midraš(as) – hebrajiškai paaiškinimas. Šventojo Rašto aiškinimo metodas, kurį išvystė judėjų mokytojai prieš Kristaus atėjimą. Midrašo metodu Šventojo Rašto skaitinys yra cituojamas iki jo šiuolaikinio pritaikymo. Tada citata nutraukiama, duodamas paaiškinimas ar pritaikymas. Mt 2,16-23 yra geras midrašo pavyzdys. Matas daro užuominą į Jer 31,15-17, bet cituoja tik Jer 31,15 (apie Rachelės ašaras). Kai Jeremijas tęsia, skelbdamas atlygį už tas ašaras ir izraeliečių grįžimą iš tremties, Matas rašo apie Jėzaus, Marijos ir Juozapo grįžimą iš Egipto.

Mišna(h) – Žr. Talmudas.

Mitas – pasakojimas, išreiškiantis dvasinę tiesą ar esminį kurios nors kultūros įsitikinimą. Mitai ypač teikia dalykų kilmės paaiškinimus, dažnai per dieviškų būtybių ar antžmogiškų gyvūnų grumtynes. Kadangi Šventasis Raštas tvirtai tiki vieną vienintelį Dievą, šventraštiniuose mituose dieviškos būtybės išblėso, bet titaniškasis galynėjimasis gėrio su blogiu tebejaučiamas. Žr. pasakojimą apie Rojų (Pr 2-3), apie Babelio bokštą (Pr 11,1-9). Kitoks Rojaus mitas yra Ez 28,11-19 skaitinyje. Šie pasakojimai išreiškia, kad žmogus savo jėgomis negali pasiekti Dievo lygio.

Mokinys – sekėjas. Jėzaus mokinys – asmuo, kuris girdi jo mokymą ir pagal jį gyvena.

N

Nazir(as) – žmogus – vyras ar moteris, kuris daro religinį įžadą griežtai laikytis Viešpaties, kaip paaiškinta Skaičių knygoje (žr. Sk 6,1-21). Pagal tą įžadą reikia labai griežtai laikytis apeiginio švarumo nuostatų, susilaikyti nuo svaiginamųjų gėrimų ir nesikirpti plaukų. Samsonas, apie kurį rašoma Teisėjų knygoje (žr. Ts 13-16), buvo naziras, nors jis ne visad laikėsi įžado reikalavimų. Apaštalas Paulius padarė naziro įžadą (žr. Apd 18,18; 21,23-24).

Negyvosios jūros ritiniai – rinkinys rankraščių, užtiktų 1947 m. olose prie Negyvosios jūros, Kumrano tarpeklyje. Ritiniai kadaise priklausė esenų bendruomenei, žydėjusiai Kumrane nuo vėlyvojo II prieškristinio amžiaus iki žydų sukilimo 66 m. po Kristaus. Romėnai ją sunaikino 68 m. po Kristaus. Ritinių svarba Šventojo Rašto studijoms yra dviguba. Jie apima hebrajiškojo Senojo Testamento (išskyrus Esteros) knygų rankraščius, kurie yra bemaž tūkstantmečiu ankstesni už iki šiol turėtus, ir duoda naujos šviesos apie judaizmo įsitikinimus bei gyvenimą Jėzaus laikais.

Neklaidingumas – tiesa, kad Šventasis Raštas yra neklaidingas. Griežta prasme, anot protestantų fundamentalistų, neklaidingumas apima ir teiginį, kad Šventojo Rašto knygų originalai buvo neklaidingi visais požvilgiais – teologiniu, istoriniu, moksliniu. Ribotesnė Šventojo Rašto neklaidingumo samprata teigtų, kad Šventasis Raštas yra neklaidingas vadovas tikėjimo dalykuose, bet gali daryti istorinių klaidų, kurios nesuderinamos su šiuolaikiniu mokslu. Vatikano II Susirinkimas šitaip aptaria Šventojo Rašto neklaidingumą: Visa, ką įkvėptieji autoriai, arba šventieji rašytojai, sako, turi būti laikoma Šventosios Dvasios žodžiais. Todėl išpažintina, kad Šventasis Raštas tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas norėjo apreikšti šventosiose knygose mūsų išganymui (DA,11). Posakis mūsų išganymui – t.y. ne dėl istorinių ar mokslinių žinių – nustato Šventojo Rašto neklaidingumo ribas.

O

Ostrakai – keramikos šukės su įbrėžtu įrašu. Kasinėjant archeologų užtikti ostrakai teikia žinių apie įbrėžimo metu naudotą kalbą. Ostrakų naudojimas atspindi faktą, kad pergamentas ir papirusas buvo retos ir brangios rašymo priemonės, – jie buvo vartojami tik ypatingam reikalui. Kasdieniniams poreikiams žmonės vartodavo puodų šukes, niekam kitam nebetinkamas. Šukių su įbrėžtu įrašu užtikta tūkstančiai.

P

Pagonis – vyras ar moteris ne žydas.

Palapinių šventė – vynuogių ir alyvų derliaus nuėmimo pabaigtuvių iškilmė, švenčiama mūsų spalio mėnesį. Palapinių švente ji buvo vadinama todėl, kad derliaus nuėmėjai gyvendavo laikinose lauko palapinėse.

Paleografija – senų rašymo būdų studijos. Ji padeda datuoti rankraščius, nes rašymo būdas keisdavosi. Užtat skirtingi tos pačios knygos rankraščiai gali būti surikiuoti į jų parašymo seką. Paleografija padeda sugrupuoti ir skaityti ostrakuose įbrėžtus įrašus.

Panašumas – dviejų dalykų palyginimas, vartojant žodžius panašiai ar kaip. Žr. Metafora.

Parenezė (graik. paraenesis) – moralinis raginimas skaitytojui ar klausytojui taisyti elgesį ir dorai gyventi. Paprastai jį lydi sveiko proto išmintis. Parenezė būdinga Išminties knygoms ir apaštalo Pauliaus laiškams.

Paruzija (graik. parousia) – artumas. Būti arti reiškia ateiti, pasirodyti. Užtat Paruzija ženklina Antrąjį Kristaus atėjimą.

Paslaptis – dvasinė tikrovė, kurios niekad negalima visapusiškai suprasti. Paslaptis nėra tamsi protui, bet turi savybę, kurios žmogaus protas negali visapusiškai aprėpti. Dievo meilė mums yra paslaptis ne dėl to, kad negalime suprasti, kas yra meilė, bet dėl to, kad negalime aprėpti Dievo meilės pilnatvės, kad ir kaip stengtumės tai daryti.

Patarlė – trumpas sveiko proto išminties posakis. Ilga patirtis daugelio, šmaikštus posakis vieno! Posakis dažniausiai dvieilis. Antroji eilutė paprastai pakartoja ar išvysto, kartais kontrastu, pirmosios eilutės mintį. Šis požymis vadinamas paralelizmu ir yra būdinga hebrajiškos poezijos savybė. Patarlės cituojamos daugelyje Šventojo Rašto knygų, bet didysis jų rinkinys yra Patarlių knyga. Be to, ilgesnės esė formos patarlių yra ir Išminties knygoje bei Siracido knygoje.

Patriarchatas – pirmykštės bendruomenės vėlesnioji stadija, kuriai būdinga tėvo giminė, jos teisė. Patriarchas (graik. giminės galva, protėvis). Žr. Matriarchatas.

Patristinis – iš graikiško žodžio tėvas. Šiuo žodžiu ženklinamas patristinis – ankstyvasis Krikščionių bendrijos teologų, paprastai vadinamų Tėvais, laikotarpis. Patristinis laikotarpis prasidėjo su Naujojo Testamento knygų užsibaigimu po 100 kristinių metų ir pasibaigė keletu šimtmečių vėliau. Tuo laikotarpiu buvo aptartas Tikėjimo išpažinimas ir daug kitų svarbių krikščionybės tiesų – Dievo tapimas Žmogumi (Įsikūnijimas) ir Švč. Trejybė.

Penkiaknygė – graikiškai Pentateuchas, t.y. Penki (Mozės) ritiniai. Penkiaknygę sudaro šios knygos: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo. Šiuolaikiniai Šventojo Rašto tyrinėtojai sutaria, kad keturios šių knygų yra vėliau sudarytos (turbūt Babilonijos tremtyje) iš ankstesnių nepriklausomų šaltinių, kurie atpažįstami iš jų rašymo savybių. Seniausias jų – J šaltinis – vartoja iš pat pradžių Dievui ženklinti hebrajišką žodį Jahvė ir gali būti susietas su karaliaus Dovydo dvaru. Jis atspindi Pietinės Judo karalystės tikėjimo paveldą. Kitas šaltinis E – vartoja Elohim vietoj Jahvės, pasakodamas apie protėvius, gyvenusius prieš Mozės laikotarpį, ir atspindi tikėjimo paveldą, kurs yra Šiaurinės Izraelio karalystės giminių palikimas. Trečiasis šaltinis P – sudarytas iš kunigijos kraičio – nuostatų ir Šventyklos poreikių. Ženklinimas raide P rodo vokiečių mokslininkų įnašą į Penkiaknygės tyrinėjimą. Vokiškas žodis Priester reiškia kunigą. Kadangi šio šaltinio medžiaga siejasi su kunigija, jis ir ženklinamas raide P – Kunigiškasis šaltinis.

Perėjimo iškilmė – žydų šventė, mininti lemtingąjį Išėjimą iš Egipto.

Pietinė karalystė – likusioji nepadalyta Izraelio karalystės dalis tada, kai šiaurinės giminės pasitraukė iš Izraelio po Saliamono mirties (žr. 1 Kar 12).

Platonizmas – filosofinė sistema, kilusi dalinai iš Platono, bet platesnė už jo mokymą. Platonizmas teigė, kad dvasios pasaulis ir daiktai yra pernelyg atskiri, o medžiaginis pasaulis, palyginus su dvasios pasauliu, yra menkavertis. Krikščionybėje būta platonizmo įtakos, nors sunku ją aptarti. Šventojo Rašto tiesa, kad kūrinija yra Dievo sukurta ir todėl gera, padėjo sušvelninti platoniškąjį požiūrį apie medžiaginio pasaulio blogį.

Pranašai – hebrajiškai Nevi'im – antroji iš trijų hebrajiškojo Šventojo Rašto padalų. Mokymas – Tora – ir Raštai – Keruvim – yra kitos dvi padalos. Pranašai savo ruožtu skirstomi į Ankstyvuosius – Jozuės, Teisėjų, 1 ir 2 Samuelio, 1 bei 2 Karalių knygos – ir Vėlesniuosius – Izaijo, Jeremijo, Ezekielio ir Dvylikos (Mažųjų pranašų) knygos. Žr. Kanonas; Ankstyvieji pranašai; Vėlesnieji pranašai; Įstatymas; Raštai.

Pranašas – žmogus, kuris kalba už kitą. Hebrajiškai nabi – žmogus, pašauktas šaukti (žmogų) apsispręsti. Pranašas, Dievo pašauktas perduoti jo žodžius – Dievo tiesą, – nepaisant sunkumų, buvo vienas iš svarbiausių Šventojo Rašto religijos veiksnių. Pranašui teko vaidmuo perduoti Dievo žodžius tautos galvoms – religinėms bei politinėms, – ir dėl to daugelis pranašų nebuvo mėgstami nei kunigų, nei karalių. Pranašų užduotis nebuvo pranašauti apie ateitį, bet veikiau aiškinti dabartį ir nurodyti žmonių elgesio padarinius. Daugumas pranašų kalbėjo labai įtaigia poetine kalba, skelbdami savo žodžius iš Dievo gatvėse ar šventovėse. Tik vėliau jų žodžiai buvo užrašyti, o dar vėliau jie buvo sutelkti į viena.

Pranašystė – žinia iš Dievo kunigui ar pranašui, o iš pranašo žmonėms, dažnai atsakant į pasiteiravimą. Turinys ir stilius įvairuoja, nuo pašaukimo pranašauti lig žinios apie išganymą ar pranešimo apie grasinimą bei pasmerkimą. Pranašų knygos dažnai apima seriją poetinės išraiškos pranašysčių, kurios buvo surinktos ir užrašytos vėliau, nebūtinai ta tvarka, kaip iš pradžių pranašas buvo kalbėjęs.

Priešistorė – vardas, kuriuo įprasta ženklinti pirmuosius vienuolika Pradžios knygos skyrių, aprašančių laikus prieš Abraomą, tiesioginį izraeliečių protėvį. Priešistorė apima aną ilgą laiko tarpsnį – žmoniją be rašto – laikotarpį prieš rašto išradimą. Artimųjų Rytų – Egipto ir Mesopotamijos – žmonės pradėjo rašyti maždaug 3200 m. prieš Kristų. Prieštremtinis – laikas prieš izraeliečių tremtį, t.y. arba prieš 721 m. prieš Kristų, kai Šiaurinė karalystė – Izraelis išėjo į Asirijos tremtį, arba prieš 587 m. prieš Kristų, kai Pietinė karalystė – Judas – išėjo į Babilonijos tremtį.

Psalmė – graikiškas žodis, ženklinantis giesmę palydint muzikos instrumentui. Šventajame Rašte šioms giesmėms būdinga didelė stiliaus ir turinio įvairovė. Psalmių yra daugelyje Šventojo Rašto knygų, bet pagrindinis jų rinkinys yra Psalmynas. Hebrajiškasis šios knygos vardas yra Tehillim, reiškiantis Šlovinimus, nors daugumas psalmių nėra šlovės himnai, bet turi raudos, padėkos bei pasitikėjimo maldų, išminties ir mesijinį pobūdį.

Pseudografija (graik.) – klastoti rašiniai. Šiuo žodžiu ženklinami seni raštai – žydiški ar krikščioniški, – kurių suklastota autorystė. Paprastai jie pasirodė svarbaus ar įdomaus Šventojo Rašto asmens vardu – Saliamono ar Enocho, apaštalų Tomo ar Jokūbo. Tokie veikalai buvo laikomi lygiai tokiais pat svarbiais kaip ir veikalai, kurie buvo svarbūs iš tikrųjų. Žr. Apokrifai; Kanonas; Deuterokanoninės.

Pseudonimas – slapyvardis. Rašinys pasirodydavo gerai žinomo (paprastai jau mirusio) asmens vardu, idant turėtų vertės ar tęstų gerbiamo, bet jau mirusio vadovo mokymą. Antikos pasaulyje tai buvo įprasta literatūrinė priemonė. Žr. Pseudografija.

Q

Q – vokiško žodžio Quelle – šaltinis – santrumpa. Ja ženklinamas vienas iš pradinių Mato ir Luko evangelijų šaltinių, apimančių Jėzaus posakius, kuriuos Matas ir Lukas pridėjo prie medžiagos, paimtos iš Morkaus evangelijos. Žr. Sinoptinės evangelijos.

Qina(h) – hebrajiška raudos poetinė forma. Jai būdinga dvieilė eilėdara, kurioje pirmoji eilutė turi tris, o antroji du kirčiuotus skiemenis. Paprastai hebrajų poezijoje kiekviena eilutė turi tą patį kirčiuotų skiemenų skaičių.

R

Rabi(nas) – hebrajiškai Rabbi – judėjų nuostatų ir tikėjimo paveldo mokytojas. Kai kurie Jėzaus mokiniai jį vadino Rabbi – mano mokytojau vardu. Kai romėnai sunaikino Šventyklą 70 m. po Kristaus, rabinai atgaivino žydų religiją, dėdami jos pagrindu Šventojo Rašto – Dievo Knygos – studijas ir mąstymą. Judaizmas yra Knygos tauta.

Raštai – trečioji (Ketuvim) hebrajiškojo Senojo Testamento – po Įstatymo (Toros) ir Pranašų (Nevi'im) – dalis. Raštai apima Psalmyną, Patarlių, Jobo, Giesmių giesmės, Rutos, Raudų, Koheleto, Esteros, Danielio, Ezdro, Nehemijo, 1 ir 2 Kronikų knygas.

Rauda – hebrajiškos eilėdaros forma, vartojama elegijoms, kančios ar sielvarto psalmėms, ir poezijai, apraudančiai karčią žmogaus būklę. Raudų knyga ir daug psalmių yra raudos.

Redakcijos istorija – Šventojo Rašto knygų redagavimo iš turimų šaltinių istorijos analizė. Įkvėptasis redaktorius įterpia jungtis, vartoja būdingą kalbą, prideda ar praleidžia medžiagą, savitai vartoja šaltinius. Visa tai atskleidžia redaktoriaus ir jo skaitytojų interesus, kurie atspindi naujas įžvalgas. Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija Dieviškasis Apreiškimas kalba apie Evangelijų redakcijos istoriją: Šventieji autoriai (evangelistai) parašė keturias Evangelijas, kai ką parinkdami iš gausybės to, kas buvo žodžiu skelbta ar jau surašyta, kai ką suglausdami arba paaiškindami, kaip reikalavo ano meto bendrijų padėtis. Jie laikėsi gyvo mokymo formos, bet žiūrėjo, kad apie Jėzų pateiktų mums tik tai, kas tikra (DA,19).

Ritinys – ilgas pergamento ar papiruso gabalas, suvyniotas riečiant, su įrašytu rankraščiu. Ritinys buvo nepatogus skaitytojui, nes reikėjo jį atvynioti ir suvynioti. Turint omenyje, kad jis galėjo būti keleto metrų (dešimties ar daugiau!) ilgio, tai lengva suprasti. Ilgainiui, maždaug II kristinio šimtmečio pradžioje, ritinį pakeitė įrišta knyga – kodeksas. Žydų sinagoga ir nūdien savo pamaldose tebenaudoja Šventojo Rašto ritinius iš pergamento.

S

Sadukiejai – nariai kunigiškos šeimos, kilusios iš Zadoko, vieno iš dviejų vyriausiųjų kunigų karaliaus Dovydo dienomis (žr. 1 Sam 8,17). Jiems karalius Saliamonas suteikė pareigą rūpintis Šventykla (žr. 1 Kar 2,35). Vėliau pranašas Ezekielis patvirtino jų pareigas (žr. Ez 44,10-31). Sadukiejai buvo viena iš valdančių judaizmo partijų nuo hasmonėjų laikų (146 m. prieš Kristų) ligi pat Šventyklos sunaikinimo (70 m. po Kristaus). Jie tikėjo tik Toros – pirmųjų penkių Šventojo Rašto knygų – Apreiškimą ir neigė naująsias fariziejų aiškinimo įžvalgas, ypač mirusiųjų prisikėlimą, pomirtinį gyvenimą ir angelus (žr. Apd 23,6-11). Sadukiejai, nepaisydami savo religinio konservatizmo, buvo perdėm pasidavę pasaulietiškai graikų kultūros įtakai ir pernelyg stengėsi išlaikyti savo valdžią, turtus ir patogų gyvenimą.

Saga – plačiai žinomas pasakojimas apie priešistorę ar kurios nors tautos ankstyvą didvyrišką laikotarpį. Paprastai sagos yra sakmės apie tautos protėvius, pramotes ir kūrėjus. Daug pirmųjų Pradžios knygos skyrių yra sagos.

Samariečiai – tautelė, gyvenusi Izraelyje Naujojo Testamento laikais, kilusi iš likusių krašte izraeliečių Asirijos tremties metu ir atgabentųjų kitataučių (žr. 2 Kar 17,24). Po Izraelio tautos atkūrimo Ezros ir Nehemijo laikais samariečiai nebegrįžo į hebrajų tautą. Žydai samariečius niekino ir nelaikė jų tikrais Mozės religijos sekėjais, nors patys samariečiai ir gyveno pagal Mozės Torą. Būdinga, kad Jėzus su samariečiais pagarbiai elgėsi (žr. Jn 4,4-42) ir savo palyginime samarietį vaizdavo tikrą artimą nelaimėje (Lk 10,30-37).

Sandora – dviejų pusių susitarimas, sutartis. Šventajame Rašte yra keletas svarbių sandorų. Po Tvano Dievas sudarė sandorą su Nojumi, kad žemės daugiau nebenaikins. Sandoros su Abraomu ir Dovydu turi besąlygiškų Dievo pažadų pobūdį. Pagrindinė Senojo Testamento sandora yra Sinajaus sandora, kurią Dievas sudarė su Moze. Pastaroji Sandora yra aprašyta Išėjimo, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo knygose. Ji apima ypatingus reikalavimus (Dievo įsakymus) ir turi panašumų į tarptautines (ypač hetitų) Artimųjų Rytų sutartis.

Septuaginta – iš lotynų kalbos žodžio septyniasdešimt, užtat kartais vartojama ir lotyniška santrumpa LXX. Septuaginta ženklina pagrindinį seną hebrajiškosios Knygos vertimą į graikų kalbą su pridėtinėmis knygomis, rašytomis graikiškai. Vertimu ėmė rūpintis judėjų bendruomenė graikiškai kalbančiame Egipte maždaug 250 m. prieš Kristų. Šis vertimas apėmė didesnį skaičių knygų, negu ilgainiui buvo žydų įtraukta į savo Šventojo Rašto knygų sąrašą. Krikščionys Septuagintą labai mėgo. Faktiškai ji buvo pati pirmoji krikščionių Biblija. Vardas Septuaginta kildinamas iš legendos, kad Ptolemėjas II (285-247 m. prieš Kristų) pavedė septyniasdešimčiai mokytų seniūnų (pasak kitų, septyniasdešimt dviem) parengti vertimą, kurį jie parengė per septyniasdešimt dvi dienas. Kadangi Sepruaginta nėra pažodinis vertimas, bet įterpia pataisymų ir paaiškinimų, ji liudija judėjų šventųjų knygų aiškinimą I ir II prieškristiniame šimtmetyje.

Sinoptinės evangelijos – Mato, Luko ir Morkaus evangelijos. Sinoptinėmis jos vadinamos dėl to, kad į jas galima kartu žiūrėti, arba vieną su kita lyginti. Įvykių sekos, turinio, net kalbos panašumas rodo, kad Sinoptinės evangelijos turi literatūrinę sąsają. Šventojo Rašto tyrinėtojų manymu, Mato ir Luko evangelijų pagrindas yra Morkaus evangelija ir Q(uelle) šaltinis – Jėzaus posakių sąrašas. Bendras pagrindas, anot tyrinėtojų, paaiškina Sinoptinių evangelijų panašumą.

Soteriologija – iš graikų kalbos žodžio soter – išganytojas. Išganymo teologijos studija arba skirtingų išganymo sampratų aiškinimas.

Stoa – stoginė, arba dengtas portikas su kolonadomis.

Stratigrafija – piliakalnio klodų sekos analizė. Stratigrafija padeda archeologams atskirti vienas po kito ėjusius piliakalnio gyvenviečių laikotarpius.

Susitaikinimo diena – hebrajiškai Jom Kippur. Didžioji žydų pasninko ir susitaikinimo diena.

Š

Šaltinių tyrinėjimas – skirtingų kurios nors knygos šaltinių atskyrimas ir studija. Garsiausia šaltinių tyrinėjimo teorija yra Penkiaknygės atskyrimas ir studija. Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių knygose atskiriami trys skirtingi šaltiniai: Jahvistinis – J, Elohistinis – E, Kunigiškasis – P. Pakartoto Įstatymo – D – knyga yra vientisesnė. Kita šaltinių hipotezė yra Sinoptinė problema: Matas ir Lukas naudojosi Morkaus evangelija ir Q(uelle) – Q Šaltiniu – rašydami savo evangeliją.

Šiaurinė karalystė – šiaurinių giminių grupuotė atsiskyrė nuo pietinių giminių po Saliamono mirties (žr. 1 Kar 12). Naujai susikūrusi karalystė pasivadino Izraeliu ir kai kurie pranašai ją vadino Efraimu, stipresnės giminės vardu (žr. Oz 8,11).

Šventykla – Dievo garbinimo vieta. Hebrajų religijoje Šventykla buvo pastatas Jeruzalėje, statytas Saliamono, norint pakeisti Susitikimo Palapinę, kurią izraeliečiai buvo naudoję dykumoje ir Dovydo valdymo metu. Šią Šventyklą sunaikino babiloniečiai 587 m. prieš Kristų. Antroji Šventykla buvo pastatyta Zerubabelio laikais – 515 m. prieš Kristų – po sugrįžimo iš Tremties.

T

Talmud(as) – iš hebrajų kalbos žinojimas arba nurodymas. Nuostatų, taisyklių ir įvairios medžiagos rinkinys, kuris po šventųjų Raštų yra norminis judaizmo religijos dokumentas. Jis apima pirmiausia Mišną, fariziejų ir kitų gerbiamų rabinų teisėtvarkos bei procedūros aiškinimo ir papročių rinkinį. Ši medžiaga aiškinama ir praplečiama Gemaroje – antroje dalyje Mišnos komentare. Mišnos ir Gemaros medžiaga buvo perduodama žodžiu, iki ji buvo surašyta Palestinos – Jeruzalės – talmude (IV a. po Kristaus). Praėjus šimtmečiui, judaizmo mokslininkai, gyvenę už Palestinos ribų, sudarė ilgesnį ir reiklesnį variantą, vadinamą Babilonijos talmudu. (Jis apima du su puse milijono žodžių: daugiau žodžių negu dvigubai visame Šventajame Rašte ir maždaug keturis kartus daugiau žodžių negu hebrajiškajame Senajame Testamente). Žr. Hagada; Halaka.

Teksto kritika – rašytinio teksto paprastai skirtingų rankraščių tyrinėjimas, norint nustatyti jo tikslią formą. Teksto kritika palygina vieną rankraštį su kitu, turėdama tikslą išrinkti variantą, kuris yra visais atžvilgiais tikslesnis. Teksto variantai kartais pateikiami nuorodose.

Teodicėja – teologinės pastangos pateisinti Dievą, t. y. išaiškinti blogio buvimą, nepažeidžiant Dievo gerumo ar galybės. Jobo knyga yra ilgas teodicėjinis svarstymas.

Teofanija (graik.) – Dievo pasirodymas, t. y. Dievybės apsireiškimas žmogaus pojūčiams.

Tipologija – iš graikiško žodžio typos, reiškiančio pavyzdį, reiškinio esmės žymėjimo ženklą. Teologinis būdas suprasti Naujojo Testamento asmenis, įvykius ar paaiškinimus, ypač Naujajame Testamente, susiejant juos su Senojo Testamento tipais. Tipas gali būti įvykis, pavyzdžiui, Išėjimas iš Egipto (žr. 1 Kor 10,1-6); tikras asmuo, pavyzdžiui, Saliamonas (žr. Lk 11,31); pasakojimas ar palyginimas, pavyzdžiui, pranašas Jona (žr. Lk 11,29-30).

Tora(h) (hebr.) – mokymas arba įstatymas, vadovas. Šventojo Rašto Tora apima pirmąsias penkias Senojo Testamento knygas: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo. Tai svarbiausia hebrajiškojo Šventojo Rašto dalis žydų religijai. Žr. Įstatymas; Penkiaknygė.

Tradicija – priemonė, kuria perduodami iš kartos į kartą įsitikinimai, papročiai, pasakojimai, įstatymai, religinės apeigos ir kitos kultūros apraiškos. Šventasis Raštas dalinai yra tradicijų – tikėjimo kraičio – įrašas, pradžioje hebrajų, o vėliau krikščionių. Pats Šventasis Raštas iš pradžių buvo tikėjimo paveldas: pasakojimai ir įsitikinimai, religinės apeigos ir t. t. Tik vėliau jis buvo surašytas ir perduotas raštu. Tradicijos studija – kaip tikėjimo paveldas buvo perduotas, kaip jis keitėsi, kaip jis liko toks pat – yra labai svarbus dalykas, norint suprasti Šventojo Rašto knygas ir jų mokymą. Žr. Redakcijos istorija.

Transjordanija – lotyniškas vietovardis Anapus Jordano upės, t. y. žemė rytiniame Jordano upės krante.

Tremtis – žmonių perkėlimas iš gimtojo krašto Senojo Testamento kontekste. Ta Tremtis – Tremtis didžiąja raide – yra nuoroda į laikotarpį tarp 586 ir 539 m. prieš Kristų, kai Judo diduomenė ir amatininkai buvo Babilonijos tremtyje. Ankstesnis trėmimas iš Izraelio – Šiaurinės karalystės – į Asiriją įvyko 722-721 m. prieš Kristų.

Tridento Susirinkimas – dvidešimt devintasis visuotinis Katalikų bendrijos Susirinkimas, įvykęs Trento mieste 1545-1563. Tarp daugelio dalykų Tridento Susirinkimas aptarė Katalikų bendrijos Šventojo Rašto kanoną.

Tūkstantmetis – tūkstančio metų karalystė. Apr 20,1-5 pranašaujama apie tūkstančio metų Kristaus karalystę. Ši karalystė pavadinta Tūkstantmečiu, lotyniškai Millennium, nes tikima, kad ji duos pasauliui taiką ir gerovę. Mileninkai tiki, kad šis tekstas pranašauja raidiškai fizinę Kristaus karalystę Žemėje ir nurodo įvykius, kurie turi atverti duris į Tūkstantmetį. Tūkstančio metų karalystė laikytina metafora dangui ženklinti.

V

Vatikano II Susirinkimas – sušauktas 1962-1965 m. Vatikano II Susirinkimas priėmė daug labai svarbių nutarimų apie Katalikų bendrijos gyvenimą. Liturgija švenčiama žmonių kalba! Be to, Susirinkimas išjudino Šventojo Rašto studijas ir skaitymą, paskatino Šventojo Rašto vertimus iš originalo kalbų į šnekamąją kalbą ir komentarus.

Vėlesnieji pranašai – vardas, duotas judėjų tikėjimo pavelde antrajai hebrajiškojo Senojo Testamento grupuotei, vadinamai Pranašais – Nevi'im. Vėlesniųjų pranašų knygos yra šios: Izaijo, Jeremijo, Ezekielio ir Dvylikos knyga (Ozėjo, Joelio, Amoso, Abdijo, Jonos, Michėjo, Nahumo, Habakuko, Sofonijo, Agėjo, Zacharijo, Malachijo). Žr. Pranašai.

Vulgata – lotyniškasis Šventojo Rašto vertimas, atliktas šv. Jeronimo V šimtmetyje. Jeronimas vertė iš hebrajų ir graikų kalbų. Vulgata reiškia paprastų žmonių liaudies Šventasis Raštas, nes lotynų kalba tuomet buvo daugumos šnekamoji kalba.

Z

Zelotai – žydai, pasiryžę smurtu išvaduoti Izraelį iš romėnų valdžios. Jie nebuvo vieninga partija, bet sudarė keletą priešiškų grupuočių, kurias siejo bendra neapykanta romėnams. Keldami politinį sąmyšį, jie ėmėsi žmogžudystės ir teroro veiksmų. Nors zelotų sąjūdis buvo gyvas Jėzaus dienomis, jis tapo svarbiu judaizmo veiksniu per sukilimą prieš Romą praėjus maždaug trisdešimčiai metų po Jėzaus mirties. Zelotai, romėnų paimti į nelaisvę, paprastai buvo nukryžiuojami kaip įspėjimas jų sekėjams. Zelotų įkvėptas sukilimas 66-70 m. buvo romėnų numalšintas ir Jeruzalės Šventykla sunaikinta.

Zionas – kartais rašomas pagal graikiškąją vardo formą Sionas. Vardo prasmė nėra aiški. Spėliojama, kad gali reikšti sausą vietą, arba kalnagūbrį. Vardas ženklina ir įtvirtinimus senovės Jeruzalėje, kurią užėmė Dovydas, ir visą Jeruzalę (žr. 2 Sam 5,6-10). Vėliau Ziono vardu buvo žymima ir vieta į šiaurę nuo šio miesto, kurioje Saliamonas pastatė Šventyklą (žr. Ps 2,6; 48,2), o kai kuriose pranašų knygose vardas Zionas ženklino ir dangiškąją Jeruzalę (žr. Iz 60,14; Žyd 12,22). Nuo IV kristinio šimtmečio šis vardas buvo susietas su Jeruzalės pietvakarių dalimi, kur yra perkeltas Dovydo kapas ir Jėzaus Paskutinės vakarienės kambarys. Nūdien Zionas yra šalia Viduramžiais statytų Jeruzalės sienų.

Ž

Žanras – literatūrinė forma. Šventojo Rašto žanrai apima pranašystes, raudas, himnus, palyginimus, laiškus, evangelijas ir apreiškimus. Žr. Literatūrinė forma.

Žodinė – raidiška prasmė – suprantama aiški teksto prasmė, ar ji būtų istorinė, ar pamokanti. Buvo įprasta šią žodinę prasmę kelti kaip priešpriešą dvasinei prasmei. Žr. Alegorija.