BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 05 23 Antrad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

ĮVADAI IR RAKTAI

Bendrasis įvadas į Bibliją | Rubšio „Raktai“ | Įvadai Biblijoje RK_K1998 | Įvadai Biblijoje RK_E1999

Įvadai Biblijoje RK_E1999

Šventasis Raštas (bendrasis įvadas) || Įvadas į Senąjį Testamentą, ST knygų rinkinius ir knygas || Įvadas į Naująjį Testamentą, NT knygų rinkinius ir knygas

Į V A D A S   Į   S E N Ą J Į   T E S T A M E N T Ą,
S T   K N Y G Ų   R I N K I N I U S   I R   K N Y G A S

SENASIS TESTAMENTAS

Senasis Testamentas (gr. palaia diathēkē, lot. vetus testamentum) – knygų rinkinys, krikščionių perimtas iš hebrajų tradicijos.

Hebrajų tradicijoje trisdešimt devynios Biblijos knygos skirstomos į tris grupes: a) Tora (hebr. tōrāh „teisynas“) – Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo knygos; b) Pranašai (hebr. nebī’īm) , tarp jų Pirmieji, arba Ankstyvieji, pranašai (hebr. nebī’īm ri’šōnīm) – Jozuės ir Teisėjų knygos, Samuelio pirma, Samuelio antra, Karalių pirma ir Karalių antra knyga, Paskutinieji, arba Vėlyvieji, pranašai (hebr. nebī’īm ’aharōnīm) – Izaijo, Jeremijo, Ezechielio knygos ir Dvylika [pranašų] (hebr. šenėjm ‘āsār) – Ozėjo, Joelio, Amoso, Abdijo, Jonos, Michėjo, Nahumo, Habakuko, Sofonijo, Agėjo, Zacharijo bei Malachijo knygos; c) Raštai (hebr. ketubīm) – Psalmynas, Patarlių, Jobo, Giesmių giesmės, Rūtos, Raudų, Mokytojo, Esteros, Danieliaus, Ezros, Nehemijo knygos, Metraščių pirma ir Metraščių antra knyga.

Ekumeniniame Šventojo Rašto leidime keturiasdešimt aštuonios Senojo Testamento knygos suskirstytos pagal XVI a. susiformavusią krikščionių tradiciją: a) Penkiaknygė – Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo knygos; b) Istorinės knygos – Jozuės, Teisėjų ir Rūtos knygos, Samuelio pirma, Samuelio antra, Karalių pirma, Karalių antra, Metraščių pirma ir Metraščių antra knyga, Ezros, Nehemijo, Esteros knygos; c) Išminties knygos – Jobo knyga, Psalmynas, Patarlių, Mokytojo, Giesmių giesmės knygos; d) Pranašų knygos – Izaijo, Jeremijo, Raudų, Ezechielio, Danieliaus, Ozėjo, Joelio, Amoso, Abdijo, Jonos, Michėjo, Nahumo, Habakuko, Sofonijo, Agėjo, Zacharijo ir Malachijo knygos; e) Antrojo kanono, arba Deuterokanoninės, knygos – Tobito ir Juditos knygos, graikiškoji Esteros knyga, Makabiejų pirma ir Makabiejų antra knyga, Išminties, Siracido, Barucho knygos ir Danieliaus knygos graikiškieji skyriai.

Hebrajiškuose X a. rankraščiuose Senojo Testamento tekstą pradėta dalyti į eilutes, o lotyniškame m. rankraštyje – į skyrius.

Senajame Testamente užrašytas Dievo apreiškimas pirmiausia skirtas senosios Sandoros tautai, tačiau iš hebrajų paveldėjusiems krikščionims jis įgyja naują prasmę ir tampa tarsi nauja knyga.

PENKIAKNYGĖ

Penkiaknygė (gr. pentateuchos, lot. pentateuchus) krikščionių tradicijoje arba Tora (hebr. tōrāh „teisynas“) hebrajų tradicijoje – Šventojo Rašto pirmų penkių knygų (Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo) rinkinys, pagal paprotį priskiriamas Mozei, tačiau galutinį rašytinį pavidalą įgijęs VI a. pr. Kr.

Šiame rinkinyje nuosekliai atskleidžiamas Dievo Įstatymas ir kartu išrinktosios tautos istorija. Įstatymas neapsiriboja paprastomis teisės nuostatomis, bet gimsta istorijoje ir nuolatos į ją įsiterpia. Jame atsispindi Dievo, pagal savo paveikslą kuriančio ir ugdančio tautą, pedagogika ir galiausiai tos tautos religinė mintis.

ISTORINĖS KNYGOS

Istorinėmis knygomis (gr. historika biblia, lot. libri historici) krikščionių tradicijoje vadinama dvylika ST knygų.

Pirmoji šių knygų grupė – Jozuės ir Teisėjų knygos, Samuelio pirma, Samuelio antra, Karalių pirma ir Karalių antra knygos (vėliau prie jų prijungta ir Rūtos knyga) – apima nuoseklų pasakojimą; istoriniai įvykiai čia pasakojami Pakartoto Įstatymo knygos (gr. deuteronomion, lot. deuteronomium) teologijos požiūriu ir stiliumi, todėl jas priimta vadinti Deuteronomisto knygomis.

Kita grupė ­ Metraščių pirma ir Metraščių antra knygos, Ezros ir Nehemijo knygos ­ vadinama Metraštininko knygomis pagal pirmųjų iš jų pavadinimą.

Pasakojimo pobūdžiu prie Istorinių knygų pritampa ir Esteros knyga.

Šiose knygose išrinktosios tautos istorija atskleidžiama ypatingu požiūriu ­ parodant, kaip Dievo planas pildosi žmonių gyvenime.

IŠMINTIES KNYGOS

Išminties knygomis (gr. sophika biblia, lot. libri sapientiales) krikščionių tradicijoje priimta vadinti penkias ST knygas.

Jobo, Patarlių ir Mokytojo knygos pasižymi didaktiniu arba pamokomuoju pobūdžiu, Psalmynas yra lyrinių maldų rinkinys, o Giesmių giesmės knygoje atspindima Dievo meilė savo tautai. Jas visas vienija poetiniai žmogaus gyvenimo prasmės apmąstymai.

Gausioje Rytų tautų didaktinėje raštijoje šios knygos išsiskiria savo doroviniu ir religiniu kryptingumu. Išmintis, suprantama kaip pagarbi Dievo baimė ir priešinama ydai bei kvailybei kaip tos baimės stokai, čia galiausiai sutapatinama su Dievo Dvasia, kuria jis sukūrė ir apvaizdžiai palaiko Visatą.

PRANAŠŲ KNYGOS

Pranašų knygomis (gr. prophētika biblia, prophētai, lot. libri prophetici, prophetae) krikščionių tradicijoje vadinama septyniolika ST knygų.

Tris iš jų (Izaijo, Jeremijo ir Ezechielio knygas) hebrajai vadina Paskutiniųjų, arba Vėlyvųjų, pranašų knygomis, o krikščionys, prie jų priskyrę dar dvi (Raudų ir Danieliaus knygas) , – Didžiųjų pranašų knygomis. Kitas dvylika (Ozėjo, Joelio, Amoso, Abdijo, Jonos, Michėjo, Nahumo, Habakuko, Sofonijo, Agėjo, Zacharijo ir Malachijo knygas) hebrajų tradicijoje įprasta vadinti Dvylikos pranašų knygomis, krikščionių ­ Mažųjų pranašų knygomis.

Dievo pašaukti pranašai jo vardu kalbėdavo žmonėms. Jie ne tiek pranašaudavo ateitį, kiek puoselėdavo tikėjimą ir gindavo dorą, įspėdavo ir sudrausdavo paprastus žmones ir galingus valdovus. Jų pačių arba jų mokinių surašytos knygos išlaikė gyvą, vaizdingą ir poetišką skelbimo žodį.

ANTROJO KANONO KNYGOS

Antrojo kanono, arba Deuterokanoninėmis, knygomis (gr. deuterokanonika biblia, lot. libri deuterocanonici) krikščionių tradicijoje priimta vadinti devynias graikiškas ST knygas, norint atskirti jas nuo hebrajiškų Pirmojo kanono, arba Protokanoninių, knygų.

Penkios jų buvo surašytos hebrajiškai arba aramėjiškai, bet išliko tik graikų kalba (Tobito ir Juditos knygos, Makabiejų pirma knyga, Siracido ir Barucho knygos) , dvi rašytos hebrajiškai, bet turi graikiškų priedų (graikiškoji Esteros knyga ir Danieliaus knygos graikiškieji skyriai) ir dvi iš karto rašytos graikiškai (Makabiejų antra knyga ir Išminties knyga).

III–II a. pr. Kr. šios knygos kartu su hebrajiškų ST knygų vertimais buvo įtrauktos į graikiškąją Septuagintą. Iš ten jos pateko į lotyniškąją Vulgatą, o per Tridento Susirinkimą (1545­–1563) – ir į jame patvirtintą katalikų Šventojo Rašto kanoną.

Kiti krikščionys arba vadina šias knygas apokrifais (gr. apokryphos „paslėptas“), arba nėra apsisprendę dėl jų įkvėptumo. Ekumeniniuose Biblijos leidimuose jos dar vadinamos Senojo Testamento Vėlyvaisiais raštais.

Bibliografiniai duomenys (Biblija RK_E1999):
  BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999.
© Lietuvos Biblijos draugija, 1999.
© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1999. Išsamiai apie leidimą >>