BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 09 22 Penktad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Teisėjų knygaSkyrius: 11

 Teisėjų knyga
  
Ts 11

1 Jefta Gileadietis, sūnus vienos gatvės merginos, buvo narsus galiūnas. Gileadas buvo Jeftos tėvas. 2 Ir Gileado žmona pagimdė jam sūnų. Užaugę Gileado žmonos sūnūs Jeftą išvarė. Jam jie sakė: „Mūsų tėvo namuose tu nieko nepaveldėsi, nes esi pašalietės moters sūnus“. 3 Jefta tad pabėgo nuo savo brolių ir apsigyveno Tobo krašte. Prie Jeftos susitelkė patamsių gaivalai ir eidavo su juo užpuldinėti.

4 Praėjus šiek tiek laiko, amoniečiai išėjo į karą su Izraeliu. 5 Amoniečiams užpuolus Izraelį, Gileado seniūnai nuvyko į Tobo kraštą Jeftos parsivesti. 6 „Eime, – sakė jie Jeftai, – būk mūsų vadas, idant galėtume kovoti su amoniečiais“. 7 Bet Jefta Gileado seniūnams atsakė: „Argi ne jūs patys mane atmetėte ir išvarėte iš mano tėvo namų? Tad kaip galite dabar pas mane ateiti, kai esate patekę į bėdą?“ 8 Gileado seniūnai Jeftai tarė: „Dėl to mes dabar ir kreipiamės į tave, idant eitum su mumis, kovotum su amoniečiais ir būtum mums – visiems Gileado gyventojams – galva“. – 9 „Puiku! Jei parvedate mane kovoti su amoniečiais ir VIEŠPATS man juos paduos, – tarė Gileado seniūnams Jefta, – aš būsiu jūsų galva“. 10 O Gileado seniūnai Jeftai atsakė: „Pats VIEŠPATS tebūna mūsų liudytojas: mes tikrai darysime, kaip tu pasakei!“

11 Jefta tad ėjo su Gileado seniūnais, ir žmonės padarė jį savo galva ir vadu. Mizpoje Jefta pakartojo visus šiuos žodžius VIEŠPATIES akivaizdoje.

12 [i1]Tada Jefta išsiuntė pasiuntinius pas amoniečių karalių, tardamas: „Ką aš tau padariau, kad išėjai į karą prieš mano kraštą?“ 13 Jeftos pasiuntiniams amoniečių karalius atsakė: „Dėl to, kad Izraelis, eidamas iš Egipto, atėmė mano kraštą nuo Arnono iki Jaboko ir iki pat Jordano. Nūn sugrąžink jį geruoju“. 14 Dar kartą Jefta išsiuntė pasiuntinius pas amoniečių karalių 15 ir jam tarė: „Taip kalba Jefta: Izraelis neatėmė nei Moabo krašto, nei amoniečių krašto. 16 Išėjęs iš Egipto, Izraelis keliavo per dykumą iki Nendrių jūros ir atėjo į Kadešą. 17 Tada Izraelis siuntė pas Edomo karalių, tardamas: 'Prašyčiau leisti man pereiti per tavo kraštą', – bet Edomo karalius nenorėjo klausyti. Jie siuntė ir pas Moabo karalių, bet ir jis atsisakė. Taip Izraelis pasiliko Kadeše. 18 Tada jie keliavo per dykumą, aplenkdami Edomo kraštą bei Moabo kraštą, ėjo palei rytinę Moabo krašto ribą, kol pasistatė stovyklą kitoje Arnono pusėje. Į Moabo žemę jie niekad neįėjo, nes Arnonas buvo Moabo riba. 19 Tada Izraelis siuntė pasiuntinius pas amoriečių karalių Sihoną – Hešbono karalių. Izraelis jam tarė: 'Prašyčiau leisti pereiti per tavo kraštą iki mano žemės'. 20 Bet Sihonas Izraeliu nepasitikėjo ir neleido pereiti per savo žemę. Sutelkęs visą savo kariuomenę, jis pasistatė stovyklą prie Jahazo ir kovojo su Izraeliu. 21 O VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atidavė Sihoną bei visą jo kariuomenę į rankas Izraeliui, ir jie nugalėjo juos. Taip Izraelis paveldėjo visą kraštą amoriečių, gyvenusių tenai. 22 Jie paveldėjo visą amoriečių žemę nuo Arnono lig Jaboko ir nuo dykumos lig Jordano. 23 Taigi VIEŠPATS, Izraelio Dievas, išvarė amoriečius prieš savo tautą – Izraelį. Nejau tu nori mus išvaryti? 24 Argi ne tau priklauso, ką tavo dievas Chemošas[i2] duoda tau paveldėti? Argi ne mums priklauso visa, ką VIEŠPATS, mūsų Dievas, yra davęs mums paveldėti? 25 Be to, ar esi tu kuo nors geresnis už Moabo karalių, Ziporo sūnų Balaką? Ar jis kada nors vaidijosi su Izraeliu? Ar jis kada nors ėjo į karą su jais? 26 Izraeliui gyvenant Hešbone bei jam pavaldžiose gyvenvietėse, Aroeryje bei jam pavaldžiose gyvenvietėse ir visuose miestuose tris šimtus metų, kodėl tu neišlaisvinai jų per tą laiką? 27 Aš tau nenusidėjau, bet tu, kariaudamas su manimi, darai man didelę skriaudą. VIEŠPATS, kuris teisia, tesprendžia tarp izraeliečių ir amoniečių!“ 28 Bet amoniečių karalius į Jeftos siųstus žodžius nekreipė dėmesio.

Jeftos įžadas

29 VIEŠPATIES dvasia apėmė Jeftą. Jis žygiavo per Gileadą ir Manasą ir pasiekė Gileado Mizpą. Nuo Gileado Mizpos jis sėlino prieš amoniečius. 30 [i3]Jefta padarė įžadą VIEŠPAČIUI: „Jei paduosi man į rankas amoniečius, – jis tarė, – 31 kas išeis pro mano namų duris manęs pasitikti, man grįžtant su pergale prieš amoniečius, priklausys VIEŠPAČIUI. Aš atnašausiu tai kaip deginamąją auką“.

32 Tada Jefta įžygiavo į amoniečių žemę su jais kovoti. VIEŠPATS juos padavė jam į rankas. 33 Juos visiškai sutriuškino, – nuo Aroerio iki Minito apylinkių – dvidešimt miestų, iki pat Abel-Keramimų. Taip amoniečiai tapo pavaldūs izraeliečiams.

34 Sugrįžęs į savo namus Mizpoje, Jefta žiūri – jo pasitikti išeina duktė, šokdama ir mušdama būgnelį su žvangučiais! Ji buvo jo vienintelis vaikas, – išskyrus ją, jis neturėjo kito – nei sūnaus, nei dukters. 35 [i4]Pamatęs ją, persiplėšė drabužius ir tarė: „Oi, mano dukra! Pribloškei mane! Kokią baisią užtraukei man nelaimę! Juk atvėriau burną VIEŠPAČIUI ir negaliu savo įžado atšaukti“. – 36 „Mano tėve, – ji tarė jam, – jei atvėrei burną VIEŠPAČIUI, daryk su manimi, kaip esi pažadėjęs, nes VIEŠPATS apgynė tave nuo tavo priešų – amoniečių“. 37 [i5]Be to, ji savo tėvui tarė: „Suteik man šią malonę: skirk man du mėnesius, idant galėčiau nueiti į kalnus ir klajoti, apraudodama su draugėmis savo mergystę“. – 38 „Eik“, – jis tarė. Jefta išleido ją dviem mėnesiams. Ji išėjo ir su draugėmis apraudojo savo mergystę kalnuose. 39 Po dviejų mėnesių ji sugrįžo pas savo tėvą, ir jis pasielgė su ja pagal įžadą, kurį buvo padaręs. Vyro ji nebuvo pažinusi. Tada Izraelyje atsirado 40 izraeliečių moterų paprotys kasmet išeiti į kalnus ir per keturias dienas giedoti raudas už Jeftos Gileadiečio dukterį.

  
Išnašos:
1Ts 11,12-11,28: Šis yra vienintelis diplomatijos pavyzdys Teisėjų knygoje. Religiniai įsitikinimai ir ankstesni istoriniai faktai buvo Izraelio ir Amono ieškinių pagrindas.
2Ts 11,24: ... Chemoš{as}... : vyriausiasis maobiečių dievas, o ne amoniečių. Vyriausiasis amoniečių dievas buvo Molech{as} ar Milchom{as}. Žr. Sk 21,29; 1 Kar 11,7; 2 Kar 23,13. Klaidą turbūt įvėlė senovėje knygos perrašinėtojas. Jefta argumentuoja, pasinaudodamas savo priešų – amoniečių požiūriu, būtent, kad jie turi teisę į visą kraštą, kurį jie, savo dievo padedami, užkariavo. Iš to neišplaukia, kad pats Jefta tikėjo pagonių dievo buvimą.
3Ts 11,30-11,40: Jefta pažada deginamąją auką už pergalę. Hebrajiškasis tekstas neteigia, kad auka turės būti žmogus. Turint mintyje namus su kiemais, kuriuose buvo laikomi naminiai gyvuliai, Jefta tikėjosi, kad vienas iš šių gyvulių pirmasis jį pasitiks grįžtantį namo.
4Ts 11,35: Kruvinos žmogaus aukos izraeliečių religijoje nėra, bet izraeliečiai tokią auką pažinojo. Žr. 2 Kar 16,3; Ez 20,25-26.31.
5Ts 11,37: ... apraudodama su draugėmis savo mergystę... : pagimdyti kūdikį buvo didžiausia moters garbė; likti negimdžiusia bevaike moterimi buvo didelė nelaimė. Užtat Jeftos duktė ir prašo leidimo apraudoti savo būklę, reikalaujančią ją mirti negimdžius kūdikio.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Teisėjų knygaSkyrius: 11