¹ Tuomet, širdgėlos apimtas, dejavau ir, kūkčiodamas pro ašaras, pradėjau melstis:

² „Teisus esi, VIEŠPATIE,

ir visi tavo darbai yra teisingi!

Visi tavo keliai yra gailestingumas ir tiesa;

tu esi pasaulio Teisėjas.

³ Dabar tad, VIEŠPATIE, prisimink mane

ir maloniai į mane pažvelk.

Nebausk manęs už mano nuodėmes

nei už mano netyčinius nusižengimus,

nei už nusižengimus tau mano protėvių.

Jie nusidėjo tau

⁴ ir sulaužė tavo įsakymus.

Užtat ir atidavei mus plėšimui,

tremčiai ir mirčiai,

kad taptume pamoka, priežodžiu, panieka visoms tautoms,

kuriose esi mus išblaškęs.

⁵ Dabar tad visi tavo teismai yra teisingi,

kai elgiesi su manimi, kaip mano nuodėmės

ir nuodėmės mano tėvų užsitarnauja.

Juk tavo įsakymų nesilaikėme,

nėjome tiesos keliu tavo akivaizdoje.

⁶ Užtat dabar elkis su manimi,

kaip tau patinka,

įsakyk atimti iš manęs gyvasties alsavimą,

kad būčiau išlaisvintas

iš žemės varžtų

ir virsčiau dulkėmis.

Juk mirti man geriau, negu gyventi,^[i1]

kadangi turėjau klausytis užgaulingų apkalbų,

mane pribloškė širdgėla.

Įsakyk, VIEŠPATIE, kad būčiau išvaduotas

iš šios kančios,

išvaduok mane, kad galėčiau eiti į amžiną buveinę,^[i2]

ir nenugręžk, VIEŠPATIE, nuo manęs savo veido.

Juk mirti man geriau,

negu patirti tiek daug kančios

ir klausytis apkalbų“.

B. SUNKI SAROS BŪKLĖ

Sara neteisingai apkaltinama

^7 [i3]Tą pačią dieną Ekbatanos mieste, Medijoje, atsitiko, kad ir Raguelio duktė Sara turėjo klausytis vienos savo tėvo tarnaičių apkalbų. ⁸ Mat ji buvo ištekėjusi už septynių vyrų, bet nedorasis demonas Asmodėjus^[i4] buvo nužudęs vieną po kito jaunikius prieš jiems sueinant kaip vyrui su žmona. Tarnaitė jai sakė: „Tu pati pasmaugi savo vyrus! Pasižiūrėk į save! Jau buvai ištekėjusi už septynių vyrų ir dar nesi nė su vienu iš jų džiaugsmo turėjusi. ⁹ Kam gi turi mus mušti? Argi dėl to, kad tavo vyrai mirė? Eik pas juos! Kad tu niekad neregėtum savo sūnaus ar dukters!“

¹⁰ Tą dieną ji buvo širdgėlos apimta ir kūkčiodama verkė. Užlipusi į viršutinį kambarį savo tėvo namuose, ji norėjo pasikarti. Bet, dar kartą pergalvojusi, tarė: „Ne! Niekad neleisiu žmonėms savo tėvo užgaulioti! Juk žmonės sakys: 'Tu turėjai tik vieną mylimą dukterį, bet ji iš širdgėlos pasikorė!' Aš nuvaryčiau savo tėvą, sulaukusį senatvės, į mirusiųjų buveinę kupiną širdgėlos. Tad man kur kas geriau nesikarti, bet maldauti VIEŠPATĮ, kad leistų man mirti, idant nebereikėtų man klausytis tokių užgaulių“. ¹¹ Tuo pačiu metu pakeltomis rankomis prieš langą^[i5] ji meldėsi, tardama:

„Pašlovintas esi, gailestingumo Dieve!^[i6]

Tavo vardas yra amžinai šlovinamas.

Visi tavo kūriniai tešlovina tave amžinai!

¹² O dabar, VIEŠPATIE, į tave kreipiu veidą,

tavęsp keliu akis.

¹³ Įsakyk, kad aš būčiau išvaduota iš žemės varžtų

ir nebegirdėčiau daugiau tokių užgaulių.

Dievas išklauso abiejų maldas

¹⁶ Abiejų maldos buvo tuo pačiu metu išgirstos šlovingoje Dievo akivaizdoje. ¹⁷ Rafaelis buvo pasiųstas išgydyti jų abiejų: Tobito, pašalinant baltuosius šlakus jam nuo akių, kad galėtų savo akimis regėti Dievo šviesą, ir Raguelio dukters Saros, atiduodant ją vedybomis Tobito sūnui Tobijui ir išvaduojant ją iš nedorojo demono Asmodėjaus. Mat Tobijui priklausė teisė^[i7] turėti ją žmona pirmučiausia už visus kitus, norėjusius ją vesti. Tuo pačiu metu, kai Tobitas sugrįžo iš kiemo į savo namus, Raguelio duktė Sara nulipo iš aukštutinio kambario.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>