| Tob 2 | 1 Tad, karaliui Esarhadonui valdant, sugrįžau į savo namus, ir man buvo sugrąžinti žmona Ana bei sūnus Tobijas. Per Sekminių iškilmes – Savaičių šventę[i1] – buvo man patiekti puikūs pietūs. Aš atsisėdau valgyti. 2 [i2]Kai buvo parengtas man stalas ir padėta prieš mane daug įvairių valgių, savo sūnui Tobijui tariau: „Mano vaikeli, išeik ir parvesk kokį tik rastumei vargšą žmogų, visa širdimi garbinantį Dievą, iš mūsų tautiečių tarp tremtinių čia, Ninevėje. Tepavalgo jis su manimi. Iš tikrųjų, sūnau, aš palauksiu, kol tu sugrįši“. 3 Tobijas tad išėjo ieškoti vargšo žmogaus tarp mūsų brolių. Sugrįžęs jis sušuko: „Tėve!“ – „Kas nutiko, sūnau?“ – klausiau. Jis atsakė: „Vienas mūsų tautiečių buvo nužudytas! Jo kūnas guli prekyvietėje, kur jis buvo ką tik pasmaugtas“. 4 Pašokau ant kojų, palikdamas nepaliestus pietų valgius. Išnešęs negyvąjį vyrą iš aikštės, padėjau jį viename iš kambarių, kad saulei nusileidus jį palaidočiau. 5 Parėjęs apsiploviau[i3] ir skaudžia širdimi valgiau savo maistą. 6 Tada prisiminiau Amoso pranašavimą, ištartą Bet-Eliui: „Jūsų šventės bus paverstos gedulu ir visos jūsų giesmės raudomis“. 7 Ir apsiverkiau. Atėjus saulėlydžiui, išėjau ir, iškasęs kapą, negyvėlį palaidojau. 8 Mano kaimynai juokėsi iš manęs, vieni kitiems sakydami: „Nejau tas žmogus niekuomet nepasimokys! Juk jau kartą jis buvo gaudomas, kad būtų nubaustas mirtimi už tokį darbą, ir buvo pabėgęs. Betgi čia jis vėl laidoja mirusius!“ Tobitas apanka 9 Tą pačią naktį apsiplovęs nuėjau į savo kiemą ir atsiguliau prie kiemo sienos. Kadangi buvo karšta, savo veidą palikau neuždengtą, 10 nežinodamas, kad ant sienos virš mano galvos tupi žvirbliai. Jų karštos išmatos užkrito man ant akių ir sukėlė baltuosius šlakus. Ėjau pas gydytojus, kad išgydytų, bet kuo daugiau jie mane gydė tepalais, tuo labiau man regėjimą temdė baltieji šlakai,[i4] kol visiškai nebegalėjau matyti. Buvau neregys ketverius metus. Visi mano giminaičiai mane užjautė, o Ahikaras rūpinosi manimi dvejus metus, kol išvyko į Elymajį.[i5] 11 Tuo metu taip pat ir mano žmona Ana dirbo už atlyginimą moters darbus, verpė vilnas ir audė audeklus. 12 Kai ji įteikdavo, kas buvo užsakyta, mokėdavo jai atlygį. Kartą, septintą Dystros mėnesio[i6] dieną, kai ji pabaigė audinį ir nusiuntė jį savo užsakovams, jie užmokėjo jai visą atlygį ir dar pridėjo ožiuką vaišėms.[i7] 13 Atvestas į mano namus, ožiukas ėmė mekenti. Aš tad, pasišaukęs ją, paklausiau: „Iš kur tu gavai tą ožiuką? Ar tikrai jis nėra vogtas? Sugrąžink jį savininkams, nes mes neturime teisės valgyti to, kas vogta“. 14 [i8]Bet ji man atsakė: „Ne, jis buvo man duotas kaip dovana prie atlyginimo“. Vis dėlto aš ja netikėjau ir paliepiau sugrąžinti jį savininkams. Tuomet ji, man atsakydama, tarė: „Kurgi tavo išmaldos? Kurgi tavo gerieji darbai? Štai! Visi žino, kokį atpildą esi už juos gavęs!“ |
