„Giesmė mūsų protėvių garbei“ 1 [i1]Nūn šlovinkime garbingus vyrus, savo protėvius – kiekvieną savo kartoje. 2 Daug garbės VIEŠPATS išdalijo, daug iš savo didybės, nuo senųjų laikų. 3 Kai kurie valdė savo karalystes ar įgijo gerą vardą savo žygiais; kiti davė patarimų, nes buvo įžvalgūs; dar kiti regėjo visa pranašystėje. 4 Kai kurie vedė tautą savo patarimais ir tautos Įstatymo žinojimu, – jie buvo išminčiai savo mokymu. 5 Kai kurie sukūrė melodijų giesmėms ar parašė giesmių žodžius. 6 Kiti buvo apdovanoti turtais ir jėgomis, gyvendami ramiai savo ūkiuose. 7 Visi jie įgijo vardą savo kartoje ir buvo savo meto pasididžiavimas. 8 Kai kurie paliko vardą, kad kiti skelbtų jų šlovę. 9 Betgi apie kitus neliko atminimo, nes jie tapo užmiršti lyg niekad nebūtų buvę, tartum jie nebūtų gimę, lygiai kaip ir jų vaikai. 10 Tačiau ir šie buvo teisūs žmonės, kurių dori darbai nebus užmiršti. 11 Jų šeimose lieka jų turtas, jų palikuonims – jų paveldas. 12 Jų dėka palikuonys laikosi Sandoros, kaip ir jų vaikai per savo tėvus. 13 Amžinai išsilaikys jų palikuonys, ir jų šlovė niekad nebus išdildyta. 14 Jų kūnai palaidoti ramybėje, bet jų vardas gyvas kartų kartose. 15 Sueigose bus pasakojama apie jų išmintį ir bendrija skelbs jų šlovę. Enochas 16 Enochas[i2] ėjo savo kelią su VIEŠPAČIU ir buvo paimtas {į dangų}, – kad būtų grįžimo {pas Dievą}ženklas visoms kartoms. Nojus 17 Teisusis Nojus buvo rastas be priekaištų, pražūties metu jis išlaikė gyvą žmoniją. Užtat, Tvanui ištikus, likutis buvo išsaugotas žemėje. 18 Amžina sandora buvo su juo sudaryta, kad gyvūnai niekad daugiau nebūtų Tvanu sunaikinti. Abraomas 19 Abraomas buvo didis daugelio tautų tėvas, nebuvo kito, šlove panašaus į jį. 20 Jis laikėsi Aukščiausiojo įsako ir įėjo su juo į sandorą. Jis patvirtino įsaką savo paties kūne[i3] ir bandomas[i4] buvo rastas ištikimas. 21 Užtat VIEŠPATS ir laidavo jam priesaika, kad laimins tautas per jo palikuonis, padarys jį taip gausų, kaip žemės dulkės, išaukštins jo palikuonis kaip žvaigždes ir duos jiems paveldą nuo jūros iki jūros – nuo Upės[i5] iki žemės pakraščių. Izaokas ir Jokūbas 22 Taip pat ir Izaokui jis atnaujino tą pažadą dėl Abraomo – jo tėvo. 23 Sandora su visais jo protėviais buvo patvirtinta, ir palaiminimą jis paskyrė Jokūbo galvai. Dievas pripažino jį kaip pirmagimį ir davė jam savo paveldą; jis nustatė ribas giminėms ir jų padalą į dvylika. | 
