Liga ir mirtis 1 [i1]Brangink gydytoją, nes jis tau svarbus; juk VIEŠPATS jį sukūrė. 2 Juk iš Aukščiausiojo eina jo gydymo dovana ir iš karaliaus jis gauna pragyvenimą. 3 Gydytojo žinojimas daro jį įžymų, ir didžiūnai jam pagarbą reiškia. 4 VIEŠPATS išželdina iš žemės vaistažoles, kurių protingas žmogus neturėtų niekinti. 5 Argi vanduo nebuvo pasaldytas šakele medžio, kad būtų pažinta jo jėga? 6 Jis suteikia mirtingiesiems žinojimą, kad būtų pašlovintas savo nuostabiais darbais. 7 Vaistažolėmis gydytojas gydo ir malšina skausmą, o vaistininkas iš jų gamina savo vaistus. 8 Dievo darbai niekad nebus užbaigti, iš jo sveikata sklinda visoje žemėje. 9 Mano vaike, kai sergi, nelūkuriuok, bet melskis VIEŠPAČIUI, kuris tave išgydys. 10 Atsisakyk savo ydų, laikyk savo rankas švarias ir apvalyk savo širdį nuo visų nuodėmių. 11 Atnašauk maloniai kvepiančią auką ir geriausių miltų paminėjimo dalį, – dosnią atnašą pagal savo išgales. 12 Betgi ir gydytojui leisk ateiti, nes VIEŠPATS jį sukūrė; neleisk jam nuo tavęs pasitraukti, juk tau jo reikia. 13 Būna atvejų, kai išgijimas yra gydytojo rankose, 14 nes ir jis meldžiasi VIEŠPAČIUI, kad suteiktų jam sėkmę nustatant ligą ir gydymas išgelbėtų ligonio gyvastį. 15 Kas nusideda savo Kūrėjui, bus įžūlus ir savo gydytojui. 16 Mano vaike, liek ašaras dėl mirusiojo ir užvesk raudą, kaip žmogus, kenčiantis didelį skausmą. Įvyniok į maršką jo kūną, kaip yra priimta, ir nesišalink iš laidotuvių. 17 Verk karčiai ir muškis į krūtinę, – vertas mirusiojo tebūna tavo gedulas. Gedėk vieną ar dvi dienas, kaip reikalauja paprotys, ir tada nusiramink, užmiršk širdgėlą. 18 Juk širdgėla gali baigtis mirtimi, o liūdinti širdis išsekina žmogaus jėgas. 19 Nelaimėje ilgai nesiliauja skausmas, širdgėlos išgyvenimą sunku pakelti. 20 Neatiduok savo širdies sielvartui, varyk jį šalin; verčiau pagalvok apie savo galą. 21 Neužmiršk – juk atgal niekas nesugrįžta, – mirusiajam gero nepadarai, o sau pakenki. 22 Atsimink jo likimą, nes tavasis yra panašus; vakar jis ištiko jį, o šiandieną ištiks tave. 23 Mirusiajam ilsintis, tesiilsi ir jo atminimas; sukaupk savo drąsą jo gyvasčiai užgesus. G. AMATININKO IR IŠMINČIAUS PAŠAUKIMAS Raštų žinovo užduotis ir vieta 24 [i2]Raštų žinovo išmintis praturtina žinojimą; tik kas laisvas nuo triūso, gali tapti išmintingas. 25 Kaipgi gali tapti išmintingas žmogus, kuris laiko rankose arklą, didžiuojasi botkočiu jungui raginti, varo jaučius ir rūpinasi galvijais? 26 Jo širdis užimta vagų arimo rūpesčiu, ir jis rūpestingai peni gyvulius tvarte. 27 Panašiai ir amatininkas bei meistras, kuris, triūsdamas dieną naktį, antspaudų žiedus kala, nuolat rūpindamasis sumanyti naują pavyzdį. Jo širdis užimta rūpesčiu pagaminti tartum gyvą atspaudą, ir jis nori rūpestingai atlikti darbą. 28 Panašiai ir su kalviu, stovinčiu prie priekalo, įnikusiu kalti geležį. Ugnies liepsna svilina jo kūną, bet jis galynėjasi su krosnies karščiu. Kūjo poškėjimas kurtina jam ausis, o jo akys įsmeigtos į daromo daikto pavyzdį. Jo širdis užimta rūpesčiu pabaigti savo rankų darbą, ir jis nori rūpestingai užbaigti jo apdailą. 29 Panašiai ir su puodžiumi, sėdinčiu prie darbo ir kojomis minančiu savo ratą. Jis visad labai susirūpinęs savo dirbiniais ir jų daug pagamina. 30 Rankomis jis minko molį ir kojomis mina. Jo širdis užimta rūpesčiu užbaigti glazūravimą, ir jis nori rūpestingai užkurti savo degimo krosnį. 31 Visi šie yra pasitikintys savo rankomis, kiekvienas jų yra įgudęs savo darbe. 32 Be jų negalėtų būti įkurtas joks miestas, jie nealksta, kad ir kur gyventų. Betgi jie nėra kviečiami į tautos tarybą, 33 nėra įžymūs viešoje sueigoje. Jie nesėdi nei teisėjo kėdėje, nesupranta teismų nuosprendžių; jie negali paaiškinti išminties mokymo, nei juos rasi tarp didžiūnų. 34 Betgi jie palaiko pasaulio sandarą ir stengiasi panaudoti savo įgūdžius. | 
