Išminties šlovės giesmė 1 [i1]Išmintis pati gieda savo šlovės giesmę ir savimi didžiuojasi savo tautoje. 2 Aukščiausiojo bendrijoje atveria burną ir didžiuojasi jo Galybių artume: 3 „Išėjau iš Aukščiausiojo burnos ir tarsi migla apdengiau žemę. 4 Gyvenau dangaus aukštybėse, ir mano sostas buvo debesies stulpe. 5 Apėjau dangaus skliautą pati viena ir išvaikščiojau bedugnės gelmes. 6 Valdžiau jūros bangas ir visą žemę, visas tautas ir gentis. 7 Visur ieškojau poilsio vietos, kurioje turėčiau gyventi. 8 Tada Visatos Kūrėjas davė man savo įsakymą, ir mano Kūrėjas parinko vietą mano padangtei, tardamas: 'Jokūbe turi statytis buveinę, Izraelyje turi turėti savo paveldą'. 9 Pradžioje, prieš visus amžius, jis mane sukūrė, ir per visus amžius nenustosiu būti. 10 Šventojoje Padangtėje jam tarnavau ir tada Zione užėmiau savo vietą. 11 Taip mieste, kurį jis myli, man davė poilsio vietą, – Jeruzalėje yra mano valda. 12 Įleidau šaknis garbingoje tautoje, VIEŠPATIES dalyje yra mano paveldas. 13 Išaugau kaip kedras Libane, lyg kiparisas ant Hermono kalno. 14 Išaugau kaip palmė En-Gedyje, lyg oleandrų krūmai Jeriche; kaip dailus alyvmedis lygumoje, išaugau lyg platanas prie vandens. 15 [i2]Kvepėjau kaip cinamonas ar sotvaras ir lyg rinktinė mira skleidžiau savo malonų kvapą; kaip galbanas, onychai ir mastikmedžio derva – tarsi smilkalų kvapas Padangtėje. 16 Skleidžiau savo šakas kaip terebintas, taip garbingos ir dailios yra mano šakos. 17 Kraunu dailius pumpurus kaip vynmedis, ir mano žiedai duoda garbingų ir gausių vaisių. 18 {Gimdau kilnią meilę, pagarbą ir šventą viltį; būdama amžina, esu duota visiems savo vaikams – tiems, kurie yra jo paskirti.} 19 [i3]Ateikite pas mane visi, kurie manęs trokštate, valgykite iki soties mano vaisių. 20 Atsiminti mane yra saldžiau už medų, geriau turėti mane, negu medaus korį. 21 Kas mane valgo, labiau manęs alksta, kas mane geria, labiau manęs trokšta. 22 Kas manęs klauso, niekais nenueis, kas elgiasi, kaip aš liepiu, niekad nenusidės“. Išmintis ir Dievo žodis 23 [i4]Visa tai yra Aukščiausiojo – Dievo – Sandoros knyga, Įstatymas, kurį mums Mozė davė kaip paveldą Jokūbo bendrijai. 24 {Nepavark stengdamasis su VIEŠPATIES pagalba, būk arti prie jo, kad jis tave pastiprintų. Vien tik visagalis VIEŠPATS tėra Dievas, be jo, nėra kito Gelbėtojo.} 25 {Įstatymas} yra sklidinas išminties, kaip Pišonas[i5] {vandens} ir kaip Tigris pirmųjų vaisių metu. 26 Jis išsilieja supratimu kaip Eufratas {vandeniu} ir kaip Jordanas pjūties metu. 27 Jis patvinsta žinojimu kaip Nilas {vandeniu} ir kaip Gihonas[i6] vynuogių rinkimo metu. 28 Pirmasis žmogus išminties niekad gerai nepažino, nepasiseks nei paskutiniam jos suprasti. 29 Gilesnės už jūrą yra jos mintys, o jos patarimai – gilesni už didžiąją bedugnę. 30 Nūnai aš kaip upelis iš jos srovės, tekinantis vandenį į sodą, 31 sau tariau: „Palaistysiu savo sodą ir priliesiu savo gėlių lysves“. Nuostabu, šis mano upelis tapo upe, o tada ši mano srovė – jūra. 32 Vėl siųsiu savo pamokymą kaip ryto aušrą ir skleisiu jo šviesą toli. 33 Vėl išliesiu mokymą kaip pranašystę ir paliksiu jį ateinančioms kartoms. 34 Žiūrėkite, aš netriūsiau vien tik sau, bet visiems, kurie ieško išminties. | 
