Apie tingumą ir kvailumą 1 Tinginys yra panašus į purviną akmenį; tyčiodamiesi iš jo gėdos, visi švilpteli. 2 Tinginys yra kaip mėšlo luitas; kas jį pakelia, nusiplauna rankas. 3 Nevykėlis sūnus yra tėvo gėda, o {nevykusi} duktė užtraukia nešlovę. 4 Protinga duktė praturtins savo vyrą, o begėdė yra tėvo širdgėla. 5 Įžūli mergina yra gėda savo tėvui ir vyrui; abudu jos išsižada. 6 [i1]Daina gedulo metu yra netinkamas poelgis, bet {rykštės} pyla ir drausmė visad yra išmintis. 7 {Vaikai, kurių auklėjimas veda į sveiką gyvenimą, paslepia kuklią savo tėvų kilmę. 8 Vaikai, pasipūtę ir šiurkščiai išdidūs, suteršia savo šeimos kilmingumą.} 9 Mokyti kvailį[i2] – tai kaip klijuoti sudužusį puodą, ar drumsti saldžiai miegančio žmogaus ramybę. 10 Kas kalbasi su kvailiu, kalbasi su snaudaliumi, nes pokalbio gale šis paklaus: „Kas tad atsitiko?“ 11 Verk mirusiojo, nes užgeso jo šviesa; verk kvailio, nes jį paliko protas. Mirusiojo verk mažiau, nes jis ilsisi ramybėje; blogesnis už mirtį yra kvailio gyvenimas. 12 Gedulas mirusio tęsiasi septynias dienas, o kvailių ar nedorėlių – visą jų gyvenimą. 13 Su kvailu žmogumi daug nekalbėk, su šiurkščiu žmogumi nesibičiuliauk. Saugokis jo, kad nepatektum į bėdą ir nebūtum apdrabstytas, kai jis ims purtytis. Šalinkis jo ir turėsi ramybę, niekad nereikės kęsti apmaudo per jo beprotystę. 14 Kas yra sunkesnis už šviną? – Kas gi kitas, jeigu ne tas, kurio vardas – „Kvailys“? 15 Smėlio, druskos ir geležies luitas yra mažesnė našta, negu kvailas žmogus. 16 Kaip medinės sijos, tvirtai įręstos į pastatą, neišjudina žemės drebėjimas; taip širdis, apsisprendusi po rimtų svarstymų, pervartos metu nebus palaužta baimės. 17 Širdis, kuri remiasi protingu samprotavimu, yra tarsi sieną išlyginantis tinkas. 18 Tvoros atviroje aukštumoje nebus atsparios vėjui; baili širdis su kvailio ryžtu nebus atspari baimei. Draugystė 19 [i3]Užgauk akį, išspausi ašarų, užgauk širdį, apreikši jos jausmus. 20 Kas meta akmenį į paukščius, juos nuveja, kas įžeidžia draugą, sunaikina draugystę. 21 Net jeigu pakeltum kalaviją prieš draugą, nenustok vilties, nes yra kelias atgal. 22 Jeigu atvertum burną prieš savo draugą, nesirūpink, gali susitaikyti. Betgi nuo įžeidimo, nuo įžūlumo ir paslapčių atskleidimo ar pasalaus smūgio – tais atvejais – pabėgs kiekvienas draugas. 23 Laimėk kaimyno pasitikėjimą, kai jis skursta, kad galėtumei drauge su juo džiaugtis jo gerove. Būk jam ištikimas nelaimės metu, kad galėtumei su juo dalytis jo paveldu. 24 Kaip pirma liepsnų iš krosnies kyla garai ir dūmai, taip įžeidimas eina prieš kraujo išliejimą. 25 Nesigėdysiu priglausti bičiulį bėdoje ir nuo jo nesislėpsiu. Malda 26 Bet jeigu per jį man kas pikta atsitiktų, tai išgirdę, visi jo saugosis. 27 [i4]Kas apsaugos mano burną ir tvirtai užantspauduos mano lūpas, kad per jas nenupulčiau ir mano liežuvis manęs nepražudytų? | 
