| Rom 7 | Išvaduoti nuo Įstatymo 1 [i1]Argi nežinote, broliai, – aš kalbu išmanantiems įstatymą, – jog įstatymas galioja žmogui, kol jis gyvas? 2 Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris įstatymo surišta su vyru, kol jis gyvas. Jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo, rišusio ją su vyru. 3 Taigi ji vadinsis svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, bus žmona kitam. Bet jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo ir, būdama žmona kitam, nebėra svetimautoja. 4 Šitaip, mano broliai, ir jūs esate per Kristaus kūną mirę įstatymui, kad priklausytumėte kitam – prikeltajam iš numirusių – ir kad mes visi duotume vaisių Dievui. 5 Kol dar gyvenome kūniškai, mūsų sąnariuose veikė įstatymo pažadintos nuodėmingos aistros, ir mes davėme vaisių mirčiai. 6 O dabar, numirę įstatymui, kuriuo buvome surišti, esame išsivadavę nuo jo, kad tarnautume atnaujinta dvasia, o ne pasenusia raide. Įstatymo vaidmuo 7 Ką gi sakysime? Gal kad įstatymas yra nuodėmė?! Nieku būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Ir nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: Negeisk! 8 Bet, pagavusi progą, nuodėmė per įsakymus pažadino manyje visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė negyva. 9 Aš[i2] kadaise gyvenau be įstatymo. Paskui, atėjus įsakymui, atgijo ir nuodėmė, 10 o aš numiriau; taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį. 11 Įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė. 12 Taigi įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras. 13 Vadinasi, geras dalykas man tapo mirštamas? Nieku būdu! Bet nuodėmė parodė savo nuodėmingumą tuo, kad atnešė man mirtį, pasinaudodama geru dalyku. Dėl įsakymo nuodėmė pasirodė esanti be saiko nuodėminga. Vidinė kova 14 Mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion. 15 Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. 16 O jei darau tai, ko nenoriu, tuomet pripažįstu, jog įstatymas geras. 17 Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. 18 Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. 19 Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. 20 O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. 21 Taigi aš randu tokį įstatymą, kad kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. 22 Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. 23 Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. 24 Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! 25 Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui.[i3] |
