¹⁷ Mano gyvenimas neteko ramybės,

užmiršau, kas yra laimė.

¹⁸ Sau tariau: „Praėjo mano garbė ir visa,

ko tikėjausi iš VIEŠPATIES“.

¹⁹Zajin  Atsiminti savo skausmą ir klajones man

yra metėlės ir tulžis!

²⁰ Aš apie tai nuolat galvoju,

prislėgta yra mano dvasia.

^21 [i3]Bet viltis sugrįžta,

atsiminus, kad

²²Het  ištikimoji VIEŠPATIES meilė niekad neišsenka,

gailestingumo jam niekad nestinga.

²³ Kas rytą jie nauji –

didelė tavo ištikimybė!

²⁴ „VIEŠPATS yra mano dalis, – sakau sau, –

todėl į jį dėsiu viltį“.

²⁵Tet  Geras yra VIEŠPATS tiems, kurie jo laukia,

žmogui, kuris jo ieško.

²⁶ Gera laukti kantriai,

kol išgelbėjimas ateis iš VIEŠPATIES.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>