1Alef [i1]O, kaip pažemino Viešpats Ziono dukterį pagautas įniršio! Jis nubloškė iš dangaus žemėn Izraelio didybę,[i2] neatsiminė savo įniršio dieną savo Pakojos.[i3] 2Bet Viešpats sunaikino be gailesčio visas Jokūbo buveines. Įniršęs sulygino su žeme Judo dukters tvirtoves. Parbloškė žemėn sugėdintą karalystę ir jos didžiūnus. 3Gimel Degdamas pykčiu, jis nulaužė Izraelio ragus.[i4] Atitraukė nuo jų savo dešinę priešų akivaizdoje. Niokojo Jokūbą tarsi ugnies liepsna, visa visur surydama. 4Dalet Savo lanką įtempė lyg priešas, pakėlė savo dešinę kaip engėjas. Išžudė visus, kuriais mes didžiavomės Ziono dukters palapinėje. Tarsi ugnį išliejo savo pyktį. 5He Viešpats elgėsi kaip priešas, sunaikino Izraelį. Sunaikino visus jo rūmus, griuvėsiais pavertė jo tvirtoves, padidino Judo dukters verksmą ir raudą. 6Vau Jis išgriovė savo buveinę kaip sodo pašiūrę, sunaikino savo Padangtę. VIEŠPATS panaikino Ziono iškilmę ir šabą. Iš pykčio įniršio atmetė karalių ir kunigą. 7Zajin Viešpats paniekino savo aukurą, išsižadėjo savo šventovės. Atidavė į priešų rankas jos rūmų sienas. Jie šūkavo VIEŠPATIES namuose kaip iškilmių dieną. 8Het VIEŠPATS nutarė paversti griuvėsiais Ziono dukters sieną. Ištempė matavimo virvę,[i5] nesulaikė naikinančios rankos. Sieną ir pylimą privertė raudoti, riogso abiejų griuvėsiai. 9Tet Žemėn įgrimzdo jos vartai, – jis nuėmė ir sulaužė jos skląsčius. Ištremti į kitas tautas jos karaliai ir didžiūnai, nebėra kunigų, kurie mokytų. Ir jos pranašai nebegauna regėjimo iš VIEŠPATIES. 10Jod Ziono dukters seniūnai sėdi tylėdami ant žemės. Dulkėmis pasibarstė sau galvą[i6] ir apsijuosė ašutine. Jeruzalės mergaitės galvą žemyn nuleido. 11Kaf Nuo ašarų aptemo man akys, esu baisiai sukrėstas. Širdis[i7] man plyšta dėl mano tautos dukters sunaikinimo. Vaikai ir kūdikiai alpsta miesto aikštėse. 12Lamed Savo motinų jie nesiliauja klausti: „Kur grūdai ir vynas?“ – kai jie alpsta kaip sužeistieji miesto gatvėse, kai iškvepia gyvastį savo motinų rankose. 13Mem Ką galiu tau pasakyti, su kuo tave palyginti, dukra Jeruzale? Su kuo galiu tave lyginti, kad galėčiau tave paguosti, mergele Ziono dukra? Platūs kaip jūra tavo griuvėsiai: Kas gali tave išgydyti? 14Nun Tavo pranašų tau skelbti regėjimai buvo tušti ir apgaulingi. Jie neatskleidė tavo kaltės, idant sugrąžintų tau palaimą. Jie regėjo dėl tavęs ištarmes, tuščias ir klaidinančias. 15Samech Kas tik praeina tavo keliu, matydami tave ploja rankomis. Jie švilpia ir kraipo galvas, žvelgdami į dukterį Jeruzalę. „Nejau tai miestas, laikytas gražiausiu, visos žemės džiugesiu?“ 16Pe Visi tavo priešai atveria burnas prieš tave. Jie švilpia, griežia dantimis, šaukia: „Mes ją prarijome! Tai tikrai mūsų lauktoji diena! Jos sulaukėme, pamatėme!“ 17'Ajin VIEŠPATS padarė, ką buvo užsimojęs, ištesėjo savo žodį, ištartą labai seniai. Jis sunaikino be gailesčio, leido tavo priešui džiaugtis pergale, išaukštino tavo engėjų galybę. 18Zade Šaukis širdimi Viešpaties, dejuok, Ziono dukra! Liek ašaras upeliais dieną ir naktį. Neleisk sau atsikvėpti nei akims ilsėtis! 19Qof Atsikelk, šaukis naktį kiekvienos sargybos pradžioje! Išliek savo širdį kaip vandenį Viešpaties akivaizdoje! Pakelk į jį rankas dėl gyvasties savo vaikų, {mirštančių iš bado kiekvienos gatvės kertėj}. 20Reš Pažvelk, VIEŠPATIE, ir pasižiūrėk, su kuo esi taip pasielgęs? Nejaugi moterys turi valgyti savo vaisių,[i8] savo naujagimius kūdikius? Nejaugi kunigas ir pranašas turi būti užmušti Viešpaties šventovėje? 21Šin Jauni ir seni guli gatvėse sukritę. Mano merginos ir vaikinai žuvo nuo kalavijo. Savo įniršio dieną juos užmušei, išžudei be gailesčio. 22Tav Sukvietei mano priešus iš visų pusių tarsi iškilmėms. Ir VIEŠPATIES įniršio dieną nė vienas nepabėgo ir neišliko. Mano priešas sunaikino tuos, kuriuos pagimdžiau ir išauginau. | 
