^1 [i1]Giesmė. Koraho sūnų psalmė.

Kaip „Mahalat leannot“. Hemano Ezrahito poema.

I

² VIEPATIE Dieve, mano Gelbėtojau,

dieną ir naktį tavęs šaukiuosi.

³ Išgirsk mano maldą,

klausykis mano pagalbos šauksmo,

⁴ nes tiek daug nelaimių mane apniko,

kad esu ant Šeolo slenksčio.

⁵ Žmonės mano, kad aš toks,

kuriam lemta žengti į Duobę;

esu lyg bejėgis žmogus,

⁶ tarsi paliktas tarp mirusiųjų,

lyg savo kape gulintys užmuštieji,

tarsi tie, kurių daugiau nebeatsimeni,

nes jie atskirti nuo tavo pagalbos.

⁷ Įstūmei mane į patį Duobės dugną,

į tamsią jos gelmių prarają.

⁸ Tavo pyktis mane baisiai slegia,

ant manęs virsta visos tavo mūšos bangos. {Sela}

⁹ Atstūmei nuo manęs visus mano pažįstamus, –

jiems padarei mane šlykštų.

Esu įkalintas ir negaliu beišeiti.

II

¹⁰ Mano akys temsta iš širdgėlos;

šaukiuosi tavęs, VIEŠPATIE, kas dieną,

su malda tiesiu į tave rankas.

^11 [i2]Argi darai stebuklus mirusiesiems?

Nejau šešėliai kelsis tavęs šlovinti? {Sela}

¹² Argi apie tavo gerumą bus pasakojama kape

ar apie tavo ištikimybę Abadone?^[i3]

¹³ Nejau tavo stebuklai apsakomi mirties tamsybėse.

ir tavo teisumas – užmaršties šalyje?

III

¹⁴ O aš, VIEŠPATIE, šaukiuosi tavęs,

kas rytą tave sveikina mano malda.

¹⁵ O VIEŠPATIE, kodėl mane atstumi?

Savo veidą kodėl slepi nuo manęs?

¹⁶ Nuo jaunystės kenčiu ir esu arti mirties, –

tavo klaiko našta mane pribloškia.

¹⁷ Tavo įniršis mane sukrečia,

tavo siaubas mane naikina.

¹⁸ Lyg potvynis jie skandina mane visą dieną,

iš visų pusių jie mane apstoja.

¹⁹ Tu padarei, kad manęs vengia draugas ir kaimynas, –

kur tik esu aš, ten visuomet tamsu.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>