^1 [i1]Asafo psalmė.

I

Dieve, tautos užpuolė tavo paveldą, –

suteršė tavo šventuosius Namus,

pavertė Jeruzalę griuvėsiais.

² Tavo tarnų lavonus jie paliko plėšyti paukščiams,

tavo ištikimųjų kūnus – draskyti žemės žvėrims.

³ Jeruzalėje jų kraujas buvo liejamas kaip vanduo,

ir nebuvo kam palaidoti.

⁴ Tapome pasityčiojimu savo kaimynams, –

esame iš visų pusių niekinami ir išjuokiami.

II

⁵ Kaip ilgai, VIEŠPATIE? Nejau amžinai pyksi?

Nejau tavo pavydus pyktis degs lyg ugnis?

III

⁸ Nebausk mūsų už mūsų protėvių kaltes, –

teskuba tavo gailestingumas mūsų pasitikti,

nes esame nevilties apimti.

⁹ Padėk mums, Dieve, ir gelbėk mus

dėl savo vardo garbės!

Išgelbėk mus ir atleisk mūsų nuodėmes

dėl savo vardo!

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>