^1 [i1]Chorvedžiui.

„Liudijimo lelija“ melodija. Dovydo poema. Pamokymui.

² Kai jis kovojo su Aram-Naharajimais ir Aram-Zoba, o Joabas sugrįžo ir nugalėjo Edomą – dvylika tūkstančių vyrų – Druskos slėnyje.

I

³ Dieve, tu mus atmetei, mūsų gretas suardei;

supykai ant mūsų – nūn sutelk mus!

⁴ Supurtei žemę, ir ji subiro;

užtaisyk jos plyšius, nes ji griūva.

⁵ Pagirdei savo tautą karčiu gėrimu,

davei mums gerti svaiginančio vyno.

⁶ Visiems, tavęs pagarbiai bijantiems,

iškelk ženklą, prie kurio telktis, kad nepralaimėtum. {Sela}

^7 [i2]Duok pergalę savo dešine, išklausyk mūsų maldą,

kad būtų išgelbėti tavo mylimieji.

II

⁸ Dievas pažadėjo savo šventovėje:

„Džiaugdamasis pergale, padalysiu^[i3] Šechemą

ir atmatuosiu^[i4] Sukotų slėnį savo tautai.

⁹ Man priklauso Gileadas, taip pat ir Manasas;

Efraimas yra mano šalmas, Judas man skeptras.

^10 [i5]Moabą naudosiu kaip praustuvę,

ant Edomo mesiu savo apavą;

Filistijoje aidės mano pergalės šauksmas“.

III

¹¹ Kas atves mane į įtvirtintąjį miestą?^[i6]

Kas ves mane į Edomą?

¹² Argi neatmetei mūsų, Dieve?

Su mūsų kariuomene, Dieve, tu nebežygiuoji!

¹³ Suteik mums pagalbą prieš mūsų priešus,

nes žmonių pagalba bejėgė.

¹⁴ Su Dievu savo pusėje būsime narsūs, –

jis sutryps mūsų priešus.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>