1 [i1]Chorvedžiui. „Mahalat{o}“ melodija. Dovydo poema. I 2 Kvailys sau širdyje sako: „Dievo nėra!“ Tokie yra sugedę, jie šlykščiai elgiasi; nėra nė vieno, kuris gera darytų. 3 Dievas žvelgia iš dangaus į žmoniją, žiūrėdamas, ar yra kas protingas ir ieškantis Dievo. 4 Visi yra atsimetę, visi panašiai sugedę; nėra nė vieno, kuris darytų gera, – net nė vienui vieno. II 5 „Argi nežino to nedorėliai? Jie ryja mano tautą, – ji yra jų ryjama duona, – ir Dievo niekad nesišaukia“. 6 Ten jie bus apimti klaiko – tokio, kokio dar nėra buvę, – nes Dievas išmėtys jus apgulusiųjų kaulus.[i2] Jie bus nugalėti, nes Dievas juos atmetė. III 7 Ak, kad ateitų iš Ziono išganymas Izraeliui! Kai Dievas parves į namus savo tautą, Jokūbas džiūgaus – Izraelis bus laimingas. |