A 3 Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, iš savo begalinio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus. 4 Vėl nuplauk ir nuplauk mano kaltę, nuvalyk nuo manęs mano nuodėmę! B
I 5 Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu, ir mano nuodėmė nuolat man prieš akis. 6 Tau nusidėjau – tiktai tau –[i2] ir padariau, kas pikta tavo akyse. Esi tad teisus, kai mane kaltini, ir teisingas, kai savo teisme mane pasmerki. 18 Juk aukomis tu nesigėri,[i6] – jei atnašaučiau deginamąją auką, jos nepriimtum. 19 Tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia, – tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, sugrudusios ir atgailaujančios. |