1 [i1]Chorvedžiui. Dovydo psalmė. 2 Atėjus pas jį pranašui Natanui po jo nuodėmės su Batšeba. A 3 Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, iš savo begalinio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus. 4 Vėl nuplauk ir nuplauk mano kaltę, nuvalyk nuo manęs mano nuodėmę! B
I 5 Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu, ir mano nuodėmė nuolat man prieš akis. 6 Tau nusidėjau – tiktai tau –[i2] ir padariau, kas pikta tavo akyse. Esi tad teisus, kai mane kaltini, ir teisingas, kai savo teisme mane pasmerki. 7 [i3]Štai esu gimęs su kalte, ir mano motina mane pradėjo su nuodėme. 8 Štai tu trokšti tiesos ir nuoširdumo, – todėl mokyk mane išminties ligi širdies gelmių. II 9 Apvalyk mane izopu,[i4] ir būsiu švarus, Nuplauk mane, ir būsiu baltesnis už sniegą. 10 Leisk man išgirsti džiaugsmo ir linksmybės žinią, – kaulai, kuriuos išvarginai, tepradžiunga. 11 Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių ir panaikink visas mano kaltes. III 12 Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią. 13 Nevaryk manęs nuo savo Artumo, nenuimk nuo manęs savo dvasios šventosios. 14 Leisk man vėl džiaugtis tavo išganymu, tepalaiko mane nori dvasia. IV 15 Mokysiu nedorėlius tavo kelių, ir nusidėjėliai sugrįš pas tave. 16 Išlaisvink mane iš kraujo kaltės,[i5] Dieve, – tu esi mano išganymo Dievas, – tuomet mano liežuvis mėgausis tavo teisumu. 17 Viešpatie, praverk mano lūpas, ir mano burna skelbs tavo šlovę. 18 Juk aukomis tu nesigėri,[i6] – jei atnašaučiau deginamąją auką, jos nepriimtum. 19 Tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia, – tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, sugrudusios ir atgailaujančios. C 20 [i7]Būk dosnus Zionui iš savo gerumo, – tebūna atstatytos Jeruzalės sienos. 21 Tada tau patiks teisios aukos, – deginamosios atnašos ir deginamosios aukos, – tada jaučiai bus atnašaujami ant tavo aukuro. | 
