Ps 147,1-147,20: Septuaginta ir Vulgata dalija šią psalmę į dvi: Ps 146 (1-11 eilutės) ir Ps 147 (12-20 eilutės). Psalmė šlovina Dievą, nes jis atkūrė ištremtą Izraelio tautą (I), rūpinasi nuskriaustaisiais (II) ir yra Ziono geradarys (III).
Ps 147,8-147,9: Lygiai kaip dangiškasis Tėvas apvelka kalnus augmenija, kad žmonės ir gyvuliai turėtų peno, taip pat jis apvaizdžiai rūpinasi paukščiais, ypač varnomis, kurių įkyrų kranksėjimą poetas laiko šauksmu į Dievą prašant lesalo. Žr. Mt 6,26-30.
Ps 147,10-147,11: Besaikis pasitikėjimas savo jėgomis dažnai išpuikina žmogų, – tuomet Dievui žmogaus gyvenime nebelieka vietos. Dievas mėgaujasi žmogumi, kuris pasitiki jo gerumu ir yra jam atviras. Žr. Ps 20,8; 33,16-19.
Bibliografiniai duomenys:
ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.
