I 1 [i1]Prie Babilonijos upių – ten mes sėdėjome verkdami, Ziono kalną atsiminę. 2 Ant to krašto tuopų[i2] pakabinome savo arfas, 3 nes mus į nelaisvę išvariusieji ten liepė mums giedoti, mūsų engėjai vertė mus džiūgauti, sakydami: „Pagiedokite mums Ziono giesmių!“ II 4 Kaipgi galime mes giedoti VIEŠPATIES giesmę svetimoje žemėje? 5 Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, tenuvysta mano dešinė! 6 Teprilimpa man liežuvis prie gomurio, jei apie tave negalvočiau, jei Jeruzalės didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau! III 7 Atsimink, VIEŠPATIE, ką darė edomiečiai tą dieną, kai Jeruzalė buvo paimta,[i3] kai jie šaukė: „Griaukite! Išgriaukite ją iš pamatų!“ 8 O tu, dukra Babilone,[i4] griovike! Laimingi bus, kurie atmokės tau už mums padarytą pikta! 9 Laimingi, kurie paims tavo mažylius ir tėkš juos į uolą![i5] | 
