1 [i1]Chorvedžiui. Dovydo psalmė. I O Dieve, kurį šlovinu, netylėk! 2 Mane užpuolė nedorėliai, – meluodami jie mane persekioja. 3 Neapykantos žodžiais mane apniko ir be priežasties mane puola. 4 Nors juos myliu, jie mane kaltina net kai už juos meldžiuosi. 5 Taip jie piktu už gera man atlygina, neapykanta – už mano meilę. II 6 Parink nedorą teisėją jam teisti, testoja kaltintojas[i2] jo dešinėje. 7 Tebūna teisme jis pasmerktas; net jo malda tebūna laikoma nuodėme. 8 Trumpas tebūna jo gyvenimas, kitas teužima jo vietą. 9 Jo vaikai telieka našlaičiai, o jo žmona tenašlauja. 10 Tegul jo vaikai klajoja ir elgetauja; iš pašiūrių, kur gyvena, tebūna išvaryti. 11 Tepasiglemžia skolintojas jo nuosavybę, jo triūso vaisius teišgrobsto svetimieji. 12 Teneparodo nė vienas jam gerumo nei užuojautos jo našlaičiams. 13 Težūva visi jo palikuonys, – su antra karta teišnyksta jo vardas. 14 Teatsimena VIEŠPATS jo protėvių kaltę, jo motinos nuodėmė telieka nepanaikinta. 15 Temato tai VIEŠPATS nuolatos, kol jo atminimas užges žemėje. 16 Juk tas žmogus niekad nenori daryti gera, tik kamuoja vargšą ir beturtį – net užmušt kėsinasi prislėgtą bejėgį žmogų. 17 Prakeikti jis mėgo – tebūna jis pats prakeiktas! Palaimos linkėti nemėgo – niekas jo tenelaimina! 18 Prakeikimu apsivilko kaip apsiaustu, – tepersisunkia prakeikimas į jo kūną lyg vanduo, į jo kaulus tartum aliejus. 19 Tebūna kaip drabužis, kuriuo jis apsidengia, lyg kasdien jo nešiojama juosta! III 20 Taip teatmoka VIEŠPATS mano kaltintojams – tiems, kurie pikta man linki. 21 Bet tu, DIEVE, mano Viešpatie, padėk man, kaip esi pažadėjęs, išgelbėk mane dėl savo gerumo. 22 Juk vargšas esu ir beturtis, raitausi iš širdgėlos. 23 Nykstu lyg šešėlis vakare; esu lyg vėjo nešamas skėris.[i3] 24 Keliai man linksta nuo pasninko; mano kūnas nusikamavęs. 25 Esu tapęs savo kaltintojams pasityčiojimu, – mane pamatę, jie kraipo galvas. 26 Padėk man, VIEŠPATIE, mano Dieve! Dėl savo ištikimos meilės, gelbėk mane! 27 Tegu jie sužino, kad tai tavo ranka, kad tu, VIEŠPATIE, tai[i4] padarei. 28 Tegu jie sau keikia,[i5] bet tu laimink. Tegul dega iš gėdos mano užpuolėjai, bet tesidžiaugia tavo tarnas. 29 Teapsivelka gėda mano kaltintojai, teapsidengia sarmata lyg skraiste! 30 Visu balsu labai dėkosiu VIEŠPAČIUI, šlovinsiu jį giesme žmonių spūstyje, 31 nes jis stovi beturčio dešinėje, kad išgelbėtų nuo trokštančių pasmerkti jį mirčiai. | 
