1 [i1] [i2]„Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, – jo ištikima meilė amžina“. 2 Taip tesako VIEŠPATIES atpirktieji – tie, kuriuos jis atpirko iš vargo, 3 surinko iš svetimų šalių – iš Rytų ir Vakarų, iš Šiaurės ir Pietų. A
I 4 Vieni klajojo dykumoje, tyruose, – miesto, kuriame galėtų įsikurti, nerado. 5 Alkani ir ištroškę, tik gyvastį nešiojo. 6 Tada jie, kęsdami vargą, šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis išgelbėjo juos iš jų bėdų. 7 Vedė juos tiesiu keliu, kol jie pasiekė gyvenamą miestą. 8 Tedėkoja VIEŠPAČIUI už jo gerumą, už jo nuostabius darbus žmonijai, 9 nes jis patenkino trokštančius ir alkstantiems davė gėrybių. II 10 Kiti sėdėjo niūrioje tamsoje, belaisviai vargani, surakinti grandinėm, 11 nes buvo maištavę prieš VIEŠPATIES žodžius ir paniekinę Aukščiausiojo užmojį. 12 Jų širdį sutramdė kančia, – jie sukniubo, ir nebuvo kas padėtų. 13 Tada jie, būdami varge, šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis išgelbėjo juos iš jų nelaimės. 14 Išvedė juos iš niūriosios tamsos ir sutraukė jų pančius. 15 Tedėkoja VIEŠPAČIUI už jo ištikimą meilę, už nuostabius darbus žmonijai, 16 nes jis pralaužia varinius vartus ir sunaikina jų geležines velkes. III 17 Vieni buvo pasiligoję dėl savo nuodėmingo kelio ir už savo kaltes turėjo kentėti. 18 Į maistą jie negalėjo net pažiūrėti, – jie buvo arti mirties vartų. 19 Tada jie, būdami varge, šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis išgelbėjo juos iš bėdos. 20 Siuntė savo žodį jiems išgydyti ir išgelbėti nuo žūties. 21 Tedėkoja VIEŠPAČIUI už jo ištikimą meilę, už jo nuostabius darbus žmonijai. 22 Teatnašauja padėkos aukas ir teskelbia jo darbus džiugesio giesmėmis. IV 23 Kiti plaukė laivais į jūrą, uždarbiavo didžiuose vandenyse. 24 Jie matė VIEŠPATIES darbus – jo nuostabius veiksmus gelmėse. 25 Jam paliepus, įsišėlo audros ir pašiaušė aukštas jūros bangas. 26 Jie kilo aukštyn lig dangaus, nėrė žemyn į gelmes, – širdis jiems stiro iš baimės. 27 Tarsi girti jie svyravo ir svirduliavo – suglumę nebežinojo, ką daryti. 28 Tada jie, būdami pavojuje, šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis išgelbėjo juos iš nelaimės. 29 Šėlstančią audrą jis nuramino, ir jūros bangos buvo nutildytos. 30 Jie džiaugėsi nurimusia jūra, ir jis nuvedė juos į jų prekybos uostą. 31 Tedėkoja VIEŠPAČIUI už jo ištikimą meilę, už nuostabius darbus žmonijai. 32 Teaukština jį tautos sueigoje, tešlovina jį seniūnų taryboje. B 33 Jis pavertė upes dykuma, vandens šaltinius – išdžiūvusia žeme, 34 vešlų kraštą – druskingais pelkynais už jo gyventojų nedorumą. 35 Jis pavertė dykumą vandens tvenkiniais, išdžiūvusią žemę – srūvančiais šaltiniais. 36 [i3]Alkanus žmones ten apgyvendino, ir jie pasistatė sau miestą. 37 Jie sėjo laukus, veisė vynuogynus ir nuėmė gausų derlių. 38 Jo laiminami jie labai dauginosi; jų galvijų bandoms jis neleido sumažėti. 39 Jie sumenko ir buvo pažeminti per priespaudą, skurdą ir kančią. 40 Betgi tas, kuris lieja panieką ant didžiūnų ir varo juos klajoti po negyvą dykynę, 41 išgelbėjo beturčius iš skurdo ir jų šeimas pagausino lyg kaimenes. 42 Dorieji tai mato ir džiaugiasi; visų nedorėlių burna užsičiaupia. 43 Išmintingas žmogus pastebės šiuos dalykus, – jis mąstys apie VIEŠPATIES ištikimą meilę. | 
