A 1 [i1]Šlovinkite VIEŠPATĮ! Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, jo gerumas amžinas. 2 Kas gali apsakyti didžius VIEŠPATIES darbus ar pajėgti jį pašlovinti? 3 Laimingi, kas elgiasi teisingai, ir visados daro, kas teisu. 4 Atsimink ir mane, VIEŠPATIE, kai padedi savo tautai, lankyk ir mane malone, kai juos gelbsti, 5 kad galėčiau patirti tavo išrinktųjų gerovę, dalytis tavosios tautos džiaugsmu ir didžiuotis tavo paveldu. B
I 6 Nusidėjome – mes ir mūsų protėviai, – esame nusikaltę, nedorai elgėmės. 7 Mūsų protėviai Egipte nepaisė tavo nuostabių darbų, pamiršo tavo gerumą ir maištavo prieš Aukščiausiąjį prie Nendrių jūros. 8 Vis dėlto jis gelbėjo juos, kaip tinka jo vardui, kad parodytų savo didžią jėgą. 9 Pagrūmojo Nendrių jūrai, ir ji išdžiūvo, pervedė juos per gelmes kaip per dykumą. 10 Taip jis išgelbėjo juos iš tų, kurie jų nekentė, atpirko juos iš priešo rankos. 11 Jūra paskandino jų priešus, – neišliko jų nė vieno. 12 Tada izraeliečiai įtikėjo, – jie šlovino VIEŠPATĮ giesme. II 13 Betgi jie greitai užmiršo, ką jis buvo padaręs, elgėsi nelaukdami, kol sužinos jo užmojį. 14 Dykumoje juos apėmė godus alkis, ir tyruose jie pradėjo gundyti Dievą. 15 Jis davė jiems, ko jie reikalavo, bet siuntė jiems ir alinančią ligą. III 16 Stovykloje buvo pavydima Mozei ir Aaronui, šventajam VIEŠPATIES tarnui. 17 Žemė atsivėrė ir prarijo Dataną, palaidojo Abiramo šalininkus. 18 Ugnis užsiliepsnojo tame būryje; liepsnos sunaikino nedorėlius. IV 19 Prie Horebo žmonės pasidirbo veršį ir garbino nulietą atvaizdą. 20 Jie sukeitė Dievo garbę su žolę ėdančio jaučio atvaizdu. 21 Jie užmiršo Dievą – savo Gelbėtoją, padariusį didžių dalykų Egipte. 22 Kokių nuostabių darbų jis padarė Hamo žemėje! Kokių baisių dalykų prie Nendrių jūros! 23 Jis būtų juos sunaikinęs, jeigu Mozė – jo išrinktasis – nebūtų užstojęs ir nukreipęs nuo jų Dievo pykčio. V 24 Betgi jie paniekino puikųjį kraštą ir netikėjo jo pažadu. 25 Murmėjo savo palapinėse ir nenorėjo klausyti VIEŠPATIES balso. 26 Užtat pakėlęs ranką jis prisiekė, kad leis jiems žūti dykumoje 27 ir išblaškys jų palikuonis tautose, išsklaidys juos po svetimas šalis. VI 28 O jie prisidėjo prie Baal-Peoro apeigų ir valgė mirusiesiems atnašautas aukas. 29 Jie pykino VIEŠPATĮ savo darbais, todėl juos užpuolė maras. 30 Tada Finehas pakilęs užstojo, ir maras liovėsi. 31 Tai pripažinta jam kaip teisus darbas amžinai per kartų kartas. VII 32 Jie pykino VIEŠPATĮ prie Meribos vandenų, ir dėl jų Mozė nukentėjo,[i2] 33 nes jie taip apkartino jam dvasią, kad jis neapgalvotai nukalbėjo. VIII 34 Jie neišnaikino tautų, kaip VIEŠPATS buvo jiems įsakęs, 35 bet susimaišė vedybomis su svetimtaučiais ir mokėsi daryti, kaip šie darė. 36 Dievo tauta tarnavo stabams, kurie tapo jiems pinklėmis. 37 Savo sūnus ir dukteris jie aukojo demonams. 38 Liejo nekaltą kraują, – kraują savo sūnų ir dukterų, kuriuos aukojo Kanaano stabams, – ir kraštą išniekino, išliedami kraują. 39 Taip jie teršėsi savo veiksmais ir ištvirkavo savo darbais. C 40 VIEŠPATS įniršo ant savo tautos ir bjaurėjosi savo paveldu. 41 Jis atidavė juos tautoms į rankas, – juos valdė tie, kurie jų nekentė. 42 Priešai juos engė, ir jie tapo jiems visiškai pavaldūs. 43 Daugel sykių VIEŠPATS gelbėjo savo tautą, bet jie ir toliau liko maištingi ir buvo savo kalčių prislėgti. 44 Betgi VIEŠPATS atsižvelgdavo į jų kančią, kai išgirsdavo jų šauksmą. 45 Jų labui atsimindavo savo sandorą ir pasigailėdavo iš savo gerumo, – 46 gaudavo jiems pasigailėjimo iš tų, kurie laikė juos nelaisvėje. 47 Gelbėk mus, VIEŠPATIE, mūsų Dieve, ir surink mus iš visų tautų, kad dėkotume tavo šventajam vardui ir didžiuotumės tave šlovindami! 48 [i3]Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas. nuo amžių per amžius! Tesako visa tauta: „Amen!“ Šlovinkite VIEŠPATĮ! | 
