BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2024 12 12 Ketvirtad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

PsalmynasSkyrius: 106

 Psalmynas
  
 Dievo gerumas savo tautai
  
Ps 106

A

1 [i1]Šlovinkite VIEŠPATĮ!

Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras,

jo gerumas amžinas.

2 Kas gali apsakyti didžius VIEŠPATIES darbus

ar pajėgti jį pašlovinti?

3 Laimingi, kas elgiasi teisingai,

ir visados daro, kas teisu.

4 Atsimink ir mane, VIEŠPATIE, kai padedi savo tautai,

lankyk ir mane malone, kai juos gelbsti,

5 kad galėčiau patirti tavo išrinktųjų gerovę,

dalytis tavosios tautos džiaugsmu

ir didžiuotis tavo paveldu.

B

I

6 Nusidėjome – mes ir mūsų protėviai, –

esame nusikaltę, nedorai elgėmės.

7 Mūsų protėviai Egipte nepaisė tavo nuostabių darbų,

pamiršo tavo gerumą

ir maištavo prieš Aukščiausiąjį prie Nendrių jūros.

8 Vis dėlto jis gelbėjo juos, kaip tinka jo vardui,

kad parodytų savo didžią jėgą.

9 Pagrūmojo Nendrių jūrai, ir ji išdžiūvo,

pervedė juos per gelmes kaip per dykumą.

10 Taip jis išgelbėjo juos iš tų, kurie jų nekentė,

atpirko juos iš priešo rankos.

11 Jūra paskandino jų priešus, –

neišliko jų nė vieno.

12 Tada izraeliečiai įtikėjo, –

jie šlovino VIEŠPATĮ giesme.

II

13 Betgi jie greitai užmiršo, ką jis buvo padaręs,

elgėsi nelaukdami, kol sužinos jo užmojį.

14 Dykumoje juos apėmė godus alkis,

ir tyruose jie pradėjo gundyti Dievą.

15 Jis davė jiems, ko jie reikalavo,

bet siuntė jiems ir alinančią ligą.

III

16 Stovykloje buvo pavydima Mozei

ir Aaronui, šventajam VIEŠPATIES tarnui.

17 Žemė atsivėrė ir prarijo Dataną,

palaidojo Abiramo šalininkus.

18 Ugnis užsiliepsnojo tame būryje;

liepsnos sunaikino nedorėlius.

IV

19 Prie Horebo žmonės pasidirbo veršį

ir garbino nulietą atvaizdą.

20 Jie sukeitė Dievo garbę

su žolę ėdančio jaučio atvaizdu.

21 Jie užmiršo Dievą – savo Gelbėtoją,

padariusį didžių dalykų Egipte.

22 Kokių nuostabių darbų jis padarė Hamo žemėje!

Kokių baisių dalykų prie Nendrių jūros!

23 Jis būtų juos sunaikinęs,

jeigu Mozė – jo išrinktasis – nebūtų užstojęs

ir nukreipęs nuo jų Dievo pykčio.

V

24 Betgi jie paniekino puikųjį kraštą

ir netikėjo jo pažadu.

25 Murmėjo savo palapinėse

ir nenorėjo klausyti VIEŠPATIES balso.

26 Užtat pakėlęs ranką jis prisiekė,

kad leis jiems žūti dykumoje

27 ir išblaškys jų palikuonis tautose,

išsklaidys juos po svetimas šalis.

VI

28 O jie prisidėjo prie Baal-Peoro apeigų

ir valgė mirusiesiems atnašautas aukas.

29 Jie pykino VIEŠPATĮ savo darbais,

todėl juos užpuolė maras.

30 Tada Finehas pakilęs užstojo,

ir maras liovėsi.

31 Tai pripažinta jam kaip teisus darbas

amžinai per kartų kartas.

VII

32 Jie pykino VIEŠPATĮ prie Meribos vandenų,

ir dėl jų Mozė nukentėjo,[i2]

33 nes jie taip apkartino jam dvasią,

kad jis neapgalvotai nukalbėjo.

VIII

34 Jie neišnaikino tautų,

kaip VIEŠPATS buvo jiems įsakęs,

35 bet susimaišė vedybomis su svetimtaučiais

ir mokėsi daryti, kaip šie darė.

36 Dievo tauta tarnavo stabams,

kurie tapo jiems pinklėmis.

37 Savo sūnus ir dukteris

jie aukojo demonams.

38 Liejo nekaltą kraują, –

kraują savo sūnų ir dukterų,

kuriuos aukojo Kanaano stabams, –

ir kraštą išniekino, išliedami kraują.

39 Taip jie teršėsi savo veiksmais

ir ištvirkavo savo darbais.

C

40 VIEŠPATS įniršo ant savo tautos

ir bjaurėjosi savo paveldu.

41 Jis atidavė juos tautoms į rankas, –

juos valdė tie, kurie jų nekentė.

42 Priešai juos engė,

ir jie tapo jiems visiškai pavaldūs.

43 Daugel sykių VIEŠPATS gelbėjo savo tautą,

bet jie ir toliau liko maištingi

ir buvo savo kalčių prislėgti.

44 Betgi VIEŠPATS atsižvelgdavo į jų kančią,

kai išgirsdavo jų šauksmą.

45 Jų labui atsimindavo savo sandorą

ir pasigailėdavo iš savo gerumo, –

46 gaudavo jiems pasigailėjimo iš tų,

kurie laikė juos nelaisvėje.

47 Gelbėk mus, VIEŠPATIE, mūsų Dieve,

ir surink mus iš visų tautų,

kad dėkotume tavo šventajam vardui

ir didžiuotumės tave šlovindami!

48 [i3]Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas.

nuo amžių per amžius!

Tesako visa tauta: „Amen!“

Šlovinkite VIEŠPATĮ!

  
Išnašos:
1Ps 106,1-106,47: Šis himnas, kaip ir Ps 105, apžvelgia Izraelio istoriją, bet čia vyraujanti mintis yra išrinktosios tautos maištinga dvasia, nepaisant Dievo gerumo jai. Po įžanginės maldos prašant Dievo gailestingumo sau ir tautai (A) psalmininkas pasakoja apie izraeliečių tikėjimo stoką, parodytą Išėjimo iš Egipto metu (B I), jų didelį geidimą mėsos dykumoje (B II), Koraho, Datano ir Abiramo maištus (B III), auksinio veršio garbinimą prie Sinajaus (B IV), izraeliečių bailumą ir beprotišką riziką pirmąkart susidūrus su kanaaniečiais (B V), izraeliečių pasimetimą prie Peoro (B VI), jų nusikaltimą Mozei (B VII), jų susigiminiavimą vedybomis su pagonimis (B VIII). Išpažindamas, kad žmonių nedorumas privertė Dievą juos pakartotinai bausti nelaimėmis ir pralaimėjimais (C), psalmininkas prašo surinkti ir atkurti išblaškytą tautą (47-oji eilutė).
2Ps 106,32: ... Mozė nukentėjo: Mozei nebuvo leista įeiti į Pažado Žemę. Žr. Sk 20,12.
3Ps 106,48: Šis pagarbinimas – doksologija – Ketvirtosios Psalmyno knygos užsklandoje yra vėlesnis priedas.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

PsalmynasSkyrius: 106