I 1 [i1]Dėkokite VIEŠPAČIUI, šaukitės jo vardo, skelbkite jo darbus tautoms. 2 Giedokite jam, šlovinkite jį giesmėmis; kalbėkite apie visus jo nuostabius darbus. 3 Didžiuokitės jo šventuoju vardu, – tedžiūgauja VIEŠPATIES ieškančiųjų širdis! 4 Pagalbos ieškoti eikite pas VIEŠPATĮ, visad ieškokite jo Artumo. 5 Atsiminkite jo padarytus nuostabius darbus, jo stebuklus ir nuosprendžius jūs, 6 Abraomo palikuonys, jo tarnai, Jokūbo vaikai, jo išrinktieji! 7 Jis, VIEŠPATS, yra mūsų Dievas; visoje žemėje vykdomi jo įsakymai. II 8 Amžiais jis laikosi savo sandoros, tūkstančiui kartų duoto pažado, – 9 sandoros, sudarytos su Abraomu, priesaikos žodžio Izaokui, 10 kurį jis patvirtino Jokūbui kaip įstatą, Izraeliui kaip amžiną sandorą. 11 „Tau aš duosiu, – jis tarė, – Kanaano kraštą, kaip tau skirtą paveldą“. III 12 Kad ir mažai jų tebuvo, tik sauja ateivių tame krašte, – 13 klajojanti iš tautos į tautą, iš karalystės į karalystę, – 14 jų engti niekam jis neleido, karalius už juos barė:[i2] 15 „Nelieskite mano pateptųjų,[i3] neskriauskite mano pranašų!“[i4] IV 16 Kai užleido badą anai žemei ir atėmė iš jų visus maisto išteklius,[i5] 17 anksčiau jis buvo nusiuntęs vyrą – Juozapą, parduotą kaip vergą. 18 Jo kojos buvo supančiotos, ant kaklo užkarta grandinė, 19 kol atsitiko, ką jis buvo pranašavęs, ir VIEŠPATIES žodis jį bandė. 20 Karalius liepė jį paleisti; tautų valdovas jį išlaisvino. 21 Jis padarė jį savo namų viešpačiu ir visų turtų valdytoju, 22 kad lavintų jo pareigūnus būti kaip jis ir mokytų didžiūnus išminties. V 23 Tada Izraelis atėjo į Egiptą, Jokūbas apsigyveno kaip ateivis Hamo žemėje.[i6] 24 VIEŠPATS padarė savo tautą labai gausią, stipresnę už jos priešus, VI 25 kurių širdį jis taip pakeitė, kad jie ėmė nekęsti jo tautos ir elgtis klastingai su jo tarnais. 26 VIEŠPATS tad pasiuntė savo tarną Mozę; Aaroną, kurį buvo išsirinkęs. 27 Jiedu padarė jiems VIEŠPATIES ženklų ir stebuklų Hamo žemėje.[i7] VII 28 [i8]Jis užleido tamsą – aptemo žemė, bet egiptiečiai priešinosi jo žodžiams. 29 Jis pavertė jų vandenis krauju, ir nutroško jų žuvys. 30 Jų žemėje knibždėjo varlių, užplūdo net egiptiečių karaliaus kambarius. 31 Jis tarė, ir apniko musių spiečiai ir aibės uodų visą jų žemę. 32 Jis davė jiems krušą vietoj lietaus, plieskė žaibais jų žemę. 33 Jis sunaikino jų vynmedžius bei figas ir išvartė jų žemės medžius. 34 Jis tarė – užplūdo begalė skėrių ir žiogų. 35 Visus augalus jie surijo jų žemėje ir suėdė jų laukų derlių. 36 Jis sunaikino visus pirmagimius jų žemėje, – visas jų jaunystės pirmienas. 37 Tada jis išvedė izraeliečius, nešinus sidabru ir auksu, – dvylikoje giminių nebuvo silpnuolio. 38 Egiptiečiai džiūgavo, jiems išeinant, nes izraeliečiai jiems buvo įsipykę. VIII 39 Jis supūtė debesį kaip dangą, ugnimi švietė naktį. 40 Jiems prašant, jis siuntė putpelių ir dangaus duona juos sočiai maitino. 41 Jis atvėrė uolą, ir ištryško vanduo, – lyg upė tekėjo per dykumą. 42 Nes jis atsiminė savo šventąjį pažadą ir savo tarną Abraomą. 43 Taip jis vedė besidžiaugiančią savo tautą, giedančius džiugią giesmę savo išrinktuosius. IX 44 Jis davė jiems kitų tautų žemes, ir jie paveldėjo žmonių triūso vaisius, 45 kad paklustų jo įstatams ir laikytųsi jo įsakymų! Šlovinkite VIEŠPATĮ! | 
