I

² Išgirsk mano maldą, VIEŠPATIE, –

mano šauksmas tepasiekia tave.

³ Neslėpk savo veido nuo manęs, kai man sunku,

atsuk man savo ausį –

tą dieną, kai tavęs šaukiuosi,

skubėki manęs išklausyti.

¹⁶ Tautos pagarbiai bijo VIEŠPATIES vardo

ir visi žemės karaliai – tavo garbės.

¹⁷ Juk VIEŠPATS atstatys Zioną;

apsireikš savo garbėje.

¹⁸ Jis atsigręš į skurdžių maldavimą,

jų maldos nepaniekins.

¹⁹ Tebūna užrašyta ateinančiai kartai,

kad ir dar nesukurta tauta garbintų VIEŠPATĮ:

²⁰ „VIEŠPATS pažvelgė iš savo šventumo aukštybių,

iš dangaus VIEŠPATS pažiūrėjo į žemę,

²¹ kad, išgirdęs belaisvių dejavimą,

išlaisvintų pasmerktuosius mirti“, –

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>