II 13 Bet tu, VIEŠPATIE, amžinai viešpatauji, ir visos kartos mini tavo vardą. 14 Tu pakilsi ir būsi gailestingas Zionui, nes metas jo pasigailėti, – skirtasis laikas jau atėjo. 15 Juk malonūs jo akmenys tavo tarnams, ir jo dulkės kelia jiems užuojautą. 16 Tautos pagarbiai bijo VIEŠPATIES vardo ir visi žemės karaliai – tavo garbės. 17 Juk VIEŠPATS atstatys Zioną; apsireikš savo garbėje. 18 Jis atsigręš į skurdžių maldavimą, jų maldos nepaniekins. 19 Tebūna užrašyta ateinančiai kartai, kad ir dar nesukurta tauta garbintų VIEŠPATĮ: 20 „VIEŠPATS pažvelgė iš savo šventumo aukštybių, iš dangaus VIEŠPATS pažiūrėjo į žemę, 21 kad, išgirdęs belaisvių dejavimą, išlaisvintų pasmerktuosius mirti“, – |