1 [i1]Malda nelaimingo žmogaus, esančio neviltyje ir liejančio savo skundą VIEŠPAČIUI.. I 2 Išgirsk mano maldą, VIEŠPATIE, – mano šauksmas tepasiekia tave. 3 Neslėpk savo veido nuo manęs, kai man sunku, atsuk man savo ausį – tą dieną, kai tavęs šaukiuosi, skubėki manęs išklausyti. 4 Juk mano dienos nyksta lyg dūmai ir mano kaulai anglėja tarsi malkos židinyje. 5 Suvytusi ir nudžiūvusi lyg žolė mano širdis; užmirštu net valgyti savo duoną. 6 Nuo didelio dejavimo liko iš manęs tik kaulai ir oda. 7 Esu lyg paukštis tyruose,[i2] tarsi pelėda nykiuose griuvėsiuose. 8 Guliu nemiegodamas ir skundžiuosi; esu lyg vienišas paukštis ant stogo. 9 Visą dieną mano priešai mane užgaulioja; mane išjuokiantieji keikiasi mano vardu.[i3] 10 Juk pelenus turiu valgyti vietoj duonos ir ašaras maišyti su gėrimu 11 dėl tavo apmaudo ir pykčio, nes mane paėmei ir nusviedei į šalį. 12 Mano dienos nyksta lyg vakaro šešėliai;[i4] aš vystu tartum žolė. II 13 Bet tu, VIEŠPATIE, amžinai viešpatauji, ir visos kartos mini tavo vardą. 14 Tu pakilsi ir būsi gailestingas Zionui, nes metas jo pasigailėti, – skirtasis laikas jau atėjo. 15 Juk malonūs jo akmenys tavo tarnams, ir jo dulkės kelia jiems užuojautą. 16 Tautos pagarbiai bijo VIEŠPATIES vardo ir visi žemės karaliai – tavo garbės. 17 Juk VIEŠPATS atstatys Zioną; apsireikš savo garbėje. 18 Jis atsigręš į skurdžių maldavimą, jų maldos nepaniekins. 19 Tebūna užrašyta ateinančiai kartai, kad ir dar nesukurta tauta garbintų VIEŠPATĮ: 20 „VIEŠPATS pažvelgė iš savo šventumo aukštybių, iš dangaus VIEŠPATS pažiūrėjo į žemę, 21 kad, išgirdęs belaisvių dejavimą, išlaisvintų pasmerktuosius mirti“, – 22 idant VIEŠPATIES garsas būtų skleidžiamas Zione ir jo šlovės giesmės – Jeruzalėje, 23 kai tautos susirinks drauge su karalystėmis VIEŠPAČIUI tarnauti. III 24 Jis išsekino man jėgas beeinančiam; sutrumpino mano dienas. 25 „O mano Dieve, – sakau, – nepaimk manęs iš čia įpusėjus dienoms – tu, kurio metai trunka per visas kartas“. 26 Kadaise tu padėjai žemės pamatus, ir dangūs yra tavo rankų darbas. 27 Jie praeis, bet tu pasiliksi; jie susidėvės kaip drabužis. Kaip apdarą juos mainai, ir jie persimaino, 28 bet tu esi tas pats, tavo metams nėra galo. 29 Tavo tarnų vaikai saugiai gyvens, jų palikuonys bus tvirti tavo Artume. | 
