⁴ Toks yra pasakojimas apie dangų ir žemę, kai jie buvo sukurti.

Antrasis pasakojimas apie Kūrimą

^[i1] Tą dieną, kai VIEŠPATS Dievas padarė žemę ir dangų,⁵ kai žemės laukuose dar nebuvo jokių krūmokšnių ir dar nebuvo išdygusi jokia laukų žolė, nes VIEŠPATS Dievas dar nebuvo siuntęs žemėn lietaus ir žmogaus dar nebuvo dirvai arti, ⁶ tik versmė tryško iš žemės ir drėkino visą dirvos paviršių, – ⁷ tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių^[i2] ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.

⁸ VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene,^[i3] rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. ⁹ Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu.

^10 [i4] Upė išsilieja Edene sodui drėkinti. Už sodo ji skiriasi į keturias upes. ¹¹ Pirmosios vardas yra Pišonas. Tai toji, vingiuojanti per visą Havilos kraštą, kuriame yra aukso. {¹² To krašto auksas yra rinktinis. Ten yra ir bdelio bei lazurito.} ¹³ Antrosios upės vardas yra Gihonas. Tai toji, kuri vingiuoja per visą Kušo kraštą. ¹⁴ Trečiosios upės vardas yra Tigris. Tai toji, kuri teka į rytus nuo Asirijos. O ketvirtoji upė yra Eufratas.

¹⁵ VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi. ¹⁶ Ir įsakė žmogui VIEŠPATS Dievas, tardamas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, ¹⁷ bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“.

¹⁸ VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“. ¹⁹ Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas. ²⁰ Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nesurado.

²¹ Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų kietu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, o jo vietą užpildė raumenimis. ²² O iš šonkaulio, kurį VIEŠPATS Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų. ^23 [i5] O žmogus ištarė:

„Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų

ir kūnas mano kūno.

Ši bus vadinama Moterimi,

nes iš jos Vyro ji buvo paimta“.

²⁴ Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu. ^[i6]

²⁵ Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

¹ O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: 'Nevalgykite nuo jokio medžio sode!'?“ ² Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti. ³ Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: 'Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!'“ ⁴ Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! ⁵ Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas,^[i1] kuris žino, kas gera ir kas pikta“. ⁶ Kai moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė. ⁷ Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus.

⁸ Išgirdę garsą VIEŠPATIES Dievo, vaikščiojančio sode pavakario vėjeliui^[i2] dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo veido tarp sodo medžių. ⁹ Bet VIEŠPATS Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: „Kur tu esi?“ ¹⁰ Jis atsiliepė: „Išgirdau tavo garsą sode ir nusigandau, nes buvau nuogas, todėl pasislėpiau“. ¹¹ {Dievas} jo klausė: „Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas? Ar valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?“ ¹² Žmogus atsakė: „Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, man davė vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau“. ¹³ VIEŠPATS Dievas kreipėsi į moterį: „Kodėl tu taip padarei?“ Moteris atsakė: „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau“. ¹⁴ VIEŠPATS Dievas tarė žalčiui:

„Kadangi tu taip padarei,

esi prakeiktas

tarp visų gyvulių ir

tarp visų žvėrių.

Ant pilvo šliaužiosi

ir dulkes ėsi

visas savo gyvenimo dienas.

¹⁵ Aš sukelsiu priešiškumą

tarp tavęs ir moters,

tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių;

jis kirs tau per galvą,

o tu kirsi jam į kulną“.^[i3]

¹⁶ O moteriai jis tarė:

„Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, –

skausme gimdysi vaikus, –

bet aistringai geisi savo vyro,

ir jis bus tavo galva“.

¹⁷ O žmogui jis tarė:

„Kadangi tu paklausei savo žmonos balso

ir valgei nuo medžio,

apie kurį buvau tau įsakęs:

'Nuo jo nevalgysi!' –

tebūna už tai pasmerkta žemė, –

triūsu maitinsies iš jos

visas savo gyvenimo dienas.

¹⁸ Erškėčius ir usnis tau ji želdins,

maitinsies laukų augalais.

¹⁹ Savo veido prakaitu valgysi duoną,

kol sugrįši žemėn,

nes iš jos buvai paimtas.

Juk tu dulkė esi

ir į dulkę sugrįši!“

^20 [i4] Žmogus pavadino savo žmoną Eva, nes ji buvo visų gyvųjų motina. ²¹ VIEŠPATS Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir juos aprengė.

²² Tuomet VIEŠPATS Dievas tarė: „Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais netiestų savo rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, valgytų ir gyventų amžinai!..“ ²³ Todėl VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti žemės, iš kurios jis buvo paimtas. ²⁴ Išvaręs žmogų, jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją^[i5] – kelio prie gyvybės medžio saugoti.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>