| Pr 19 | 15 Rytui auštant, angelai ragino Lotą, sakydami: „Skubėk, paimk savo žmoną ir abi čia esančias savo dukteris, kad nepražūtumėte už miesto kaltę“. 16 Bet jis vis delsė. Anie vyrai tad paėmė jį, jo žmoną ir abi jo dukteris už rankų, – VIEŠPATS buvo jam gailestingas, – išvedė jį saugiai už miesto. 17 Kai jie buvo išvedę juos už miesto, vienas jų tarė: „Bėgdami gelbėkite savo gyvybę, atgal nesižvalgykite ir Lygumoje niekur nesustokite. Gelbėkitės kalnuose, kad nepražūtumėte!“ 18 O Lotas jam atsakė: „O ne, mano viešpatie! 19 Tikėk manimi, tavo tarnas rado malonės tavo akyse, ir tu parodei man didelį gerumą, išgelbėdamas mano gyvybę! Tačiau gelbėtis bėgdamas į kalnus aš nepajėgiu iš baimės, kad nelaimė mane užklups ir aš numirsiu. 20 Prašyčiau žiūrėti, va anas miestas yra gana arti nubėgti ir jis tokia maža vieta.[i4] Leisk man ten nubėgti, – jis tokia maža vieta, ar ne? – ten išliksiu gyvas!“ 21 Jis atsakė: „Labai gerai! Suteiksiu tau malonę ir šiuo atveju, – miesto, apie kurį kalbi, nesunaikinsiu. 22 Skubėk, gelbėkis ten, nes aš negaliu nieko daryti, kol tu ten nenueisi“. Todėl anas miestas buvo pavadintas Zoaru. 23 Saulė buvo pakilusi virš akiračio, kai Lotas atėjo į Zoarą. 24 Tuomet VIEŠPATS lijo ant Sodomos ir Gomoros siera ir ugnimi {nuo VIEŠPATIES iš dangaus}. 25 Jis sunaikino[i5] tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija. 26 Ir jo žmona, eidama iš paskos, dairėsi atgal ir pavirto druskos stulpu. 27 Anksti rytą Abraomas nuskubėjo į tą vietą, kur buvo stovėjęs prieš VIEŠPATĮ, 28 [i6]ir, žvelgdamas žemyn Sodomos ir Gomoros bei viso Lygumos krašto link, jis matė tik kylančius nuo žemės dūmus, tarsi dūmus iš krosnies. 29 Taigi, kai Dievas naikino Lygumos miestus ir sugriovė miestus, kuriuose buvo gyvenęs Lotas, Dievas prisiminė Abraomą ir išgelbėjo Lotą iš tikros pražūties. |
