¹ Kai Abramas buvo devyniasdešimt devynerių metų, VIEŠPATS pasirodė jam ir tarė: „Aš esu Dievas Visagalis.^[i1] Eik mano keliu ir būk be priekaišto. ⁹ Dievas kalbėjo Abraomui: „O tu savo ruožtu laikysies mano sandoros, tu ir tavo palikuonys po tavęs per savo kartas. ¹⁰ Tokia yra mano sandora, kurios laikysies, tarp manęs ir tavęs ir tavo palikuonių po tavęs: kiekvienas vyriškis iš jūsų bus apipjaustytas. ¹⁵ Dievas kalbėjo Abraomui: „O savo žmonos Saros nebevadinsi Sarai,^[i4] nes jos vardas Sara^[i5]. ¹⁶ Aš ją palaiminsiu ir, be to, duosiu tau per ją sūnų. Aš ją laiminsiu, – ji duos pradžią tautoms, iš jos kils karaliai“. ¹⁷ Abraomas parpuolė veidu žemėn ir juokėsi,^[i6] širdyje galvodamas: „Argi gali kūdikis gimti šimtamečiui seniui? Argi gali Sara, būdama devyniasdešimties metų, gimdyti? ¹⁸ Abraomas tad Dievui ir sakė: „O kad Išmaelis gyvuotų tavo malone!“ ¹⁹ O Dievas tarė: „O vis dėlto Sara pagimdys tau sūnų, ir tu pavadinsi jį Izaoku. Aš palaikysiu savo sandorą su juo kaip amžiną sandorą jo palikuonims. ²⁰ Ir dėl Išmaelio tave išgirdau: tikėk manimi, laiminsiu jį, padarysiu jį be galo gausingą. Jis bus dvylikos vadų tėvas, – padarysiu iš jo didelę tautą. ²¹ Bet savo sandorą aš palaikysiu su Izaoku, kurį Sara tau pagimdys šiuo laiku kitais metais“. ²² Vos pabaigęs kalbėtis, Dievas nukilo nuo Abraomo.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>