² Nūn Abramas turėjo labai daug galvijų, sidabro ir aukso. ⁵ Lotas, keliavęs kartu su Abramu, taip pat turėjo avių ir galvijų kaimenių bei palapinių. ⁶ O kraštas negalėjo jų abiejų, gyvenančių drauge, pakelti. Jų nuosavybė buvo tokia didelė, kad jie nebegalėjo liktis kartu. ⁷ Be to, vaidai kildavo tarp Abramo galvijų piemenų ir Loto galvijų piemenų. Krašte tuomet gyveno kanaaniečiai ir perizitai.

⁸ Abramas tada tarė Lotui: „Prašyčiau, kad nebūtų vaido tarp manęs ir tavęs ar tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame giminaičiai. ^9 [i1]Argi ne visas kraštas prieš tave? Prašyčiau atsiskirti nuo manęs. Jei tu eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, jei tu eisi į dešinę, aš eisiu į kairę“. ¹⁰ Lotas apsižvalgė aplinkui ir pamatė, kad Jordano lyguma iki pat Zoaro buvo gerai drėkinama, – visa kaip paties VIEŠPATIES sodas, kaip Egipto žemė.{Tai buvo prieš VIEŠPAČIUI sunaikinant Sodomą ir Gomorą.} ¹¹ Lotas pasirinko visą Jordano lygumą ir nusikėlė rytų link. Taip jiedu ir atsiskyrė vienas nuo kito. ¹² Abramas apsigyveno Kanaano krašte, o Lotas įsikūrė tarp Lygumos miestų, pastatydamas savo palapines prie Sodomos. ¹³ O Sodomos gyventojai buvo nedori ir labai nusidėję VIEŠPAČIUI.

¹⁴ Lotui atsiskyrus, VIEŠPATS tarė Abramui: „Nūn pakelk akis ir pasižiūrėk nuo vietos, kurioje stovi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus, ¹⁵ nes visą kraštą, kurį matai, duosiu tau ir tavo palikuonims amžinai. ¹⁶ Padarysiu tavo palikuonis gausius tarsi žemės dulkes. Jei kas galėtų suskaityti žemės dulkes, tuomet ir tavo palikuonys galėtų būti suskaityti. ¹⁷ Pakilk, pereik išilgai ir skersai kraštą, nes jį tau duosiu“. ¹⁸ Abramas pajudino savo palapinę, nusikėlė gyventi prie Mamrės^[i2] ąžuolų, arti Hebrono. Ten jis pastatė VIEŠPAČIUI aukurą.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>