4 [i1]Jie darė karalius, bet ne per mane, rinkosi didžiūnus, bet be mano žinios. Iš savo sidabro ir aukso pasidarė stabus savo pačių pražūčiai. 5 Atmečiau tavo veršį, Samarija! Mano įniršis dega ant jų! Kaip ilgai jie nepajėgs atgauti savo nekaltumo? 6 Juk tai yra iš Izraelio, – meistras jį padarė, bet tai ne Dievas. Į šukes sudaužytas bus Samarijos veršis! 7 Kadangi jie sėja vėją, todėl pjaus audrą. Javų šiaudai be varpų negali duoti miltų. Net jeigu ir duotų, svetimieji juos surytų. 11 Kai Efraimas daugino aukurus,[i2] kad išpirktų nuodėmę, aukurai tapo jam proga nuodėmei. 12 Nors rašau jam daugybę savo pamokymų, jie laikomi kaip svetimi. 13 Nors jie aukoja rinktines skerdžiamąsias aukas, nors jie ir valgo aukų mėsą, VIEŠPATS jų nepriima. Dabar jis atsimins jų kaltę ir nubaus už nuodėmes. Turės jie grįžti į Egiptą! | 
