Dievas myli savo maištaujančią tautą 1 Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau ir iš Egipto[i1] pašaukiau savo sūnų. 2 Kuo daugiau juos šaukiau, tuo labiau jie traukėsi nuo manęs, aukodami Baalams ir degindami smilkalus stabams. 3 Aš pats mokiau Efraimą vaikščioti, savo rankose juos nešiojau, tačiau jie nepripažino, kad aš jais rūpinausi. 4 Siejau juos su savimi pajautų saitais, meilės ryšiais.[i2] Buvau jiems kaip tie, kurie glaudžia kūdikius prie skruosto. Nusileidau ligi jų, kad juos pamaitinčiau. Aš esu Dievas, o ne žmogus! 8 Efraimai, kaip galiu tave atmesti? Izraeli, kaip galiu tave apleisti? Negi galiu padaryti tave kaip Admą ar pasielgti su tavimi kaip su Zebojimais?[i3] Mano širdis neleidžia man to padaryti! Mano gailestingumas tau yra per stiprus! 9 Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, nebenaikinsiu Efraimo, nes aš esu Dievas, o ne žmogus, – Šventasis tarp jūsų, – su pykčiu neateisiu. | 
