1 Izraelis vešlus vynmedis, jo vaisiai kaip ir jis pats. Kuo gausiau turėjo vaisių, tuo daugiau jis statė aukurų; kuo geresnis buvo jo krašto derlius, tuo daugiau jis pasistatė šventųjų stulpų.[i1] 2 Jų širdis melaginga, – dabar jie turi kentėti už savo kaltę. VIEŠPATS sugriaus jų aukurus ir sunaikins jų šventuosius stulpus. 3 Iš tikro jie dabar sakys: „Neturime karaliaus, kadangi mes nebijome VIEŠPATIES, – o karalius – ką gera galėtų mums padaryti?“ 7 Samarijos karalius prapuls kaip medžio skiedra, plūduriuodama vandenyse. 8 Bus sunaikintos Aveno alkvietės – Izraelio nuodėmė, erškėčiais ir usnimis apaugs jų aukurai. Tuomet jie sakys kalnams: „Paslėpkite mus!“ ir kalvoms: „Griūkite ant mūsų!“ 12 Sėkite sau teisumą, pjaukite ištikimos meilės derlių, plėškite sau dirvoną, nes jau metas ieškoti VIEŠPATIES, kad jis ateitų ir apšviestų juos teisumu. | 
