BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 09 22 Penktad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Nehemijo knygaSkyrius: 9

 Nehemijo knyga
  
Neh 9

Atgailos diena

1 [i1]To mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną izraeliečiai susirinko pasninkaudami, apsivilkę ašutine ir apsibarstę žemėmis. 2 Tada Izraelio palikuonys atsiskyrė nuo visų svetimtaučių, atsistojo ir išpažino savo nuodėmes bei savo protėvių kaltes. 3 Ketvirtadalį dienos stovėdami savo vietose, jie skaitė iš VIEŠPATIES, savo Dievo, Mokymo knygos, o kitą ketvirtadalį išpažino nuodėmes ir, parpuolę kniūbsčia, šlovino VIEŠPATĮ, savo Dievą. 4 Ant aukštos levitų pakylos stovėjo Ješua, Binujis, Kadmielis, Šebanijas, Bunis, Šerebijas, Banis bei Chenanis ir skardžiu balsu šaukėsi VIEŠPATIES, savo Dievo. 5 Levitai Ješua, Kadmielis, Banis, Hašabnejas, Šerebijas, Hodijas, Šebanijas ir Petatijas tarė:

„Stokitės ir šlovinkite VIEŠPATĮ, savo Dievą,

per amžių amžius:

'Tebūna pašlovintas tavo garbingas vardas,

viršijantis visokį palaiminimą ir gyrių!'“

6 [i2]{Tada Ezra tarė:}

„Tu esi VIEŠPATS, tu vienas!

Tu padarei dangų,

dangaus aukštybes su jų galybėmis,

žemę ir visa, kas ant jos,

jūras ir visa, kas jose.

Tu duodi visiems gyvastį,

ir dangaus galybės tave garbina.

7 Tu esi VIEŠPATS Dievas,

kuris išsirinko Abramą,

išvedė jį iš kaldėjų Uro

ir pakeitė jo vardą į Abraomą.

8 Radęs jo širdį esant tau ištikimą,

sudarei su juo sandorą,

kad duosi jam ir jo palikuonims

kanaaniečių, hetitų, amoriečių,

perizitų, jebusitų ir girgašitų kraštą.

Savo pažadą tu įvykdei,

nes esi teisus.

9 Tu pamatei mūsų protėvių vargą Egipte,

išgirdai jų šauksmą prie Nendrių jūros.

10 Tu padarei ženklų ir nuostabių darbų prieš faraoną,

visus jo tarnus

ir visus jo krašto žmones, nes tu žinojai,

kaip įžūliai jie elgėsi su mūsų protėviais.

Taip pasidarei sau vardą,

išlikusį iki pat šios dienos.

11 Tu jūrą jiems perskyrei,

kad jie pereitų per jūrą sausa žeme,

bet nubloškei į gelmes jų persekiotojus,

tartum akmenį į šėlstančius vandenis.

12 Debesies stulpu vedei juos dieną,

ugnies stulpu naktį, apšviesdamas kelią,

kuriuo jie turėjo eiti.

13 Tu nužengei ant Sinajaus kalno,

kalbėjai su jais iš dangaus, duodamas jiems

dorus įsakus, tikrus pamokymus,

gerus įstatus ir įsakymus.

14 Tu apreiškei jiems savo šventąjį šabą,

davei jiems įsakymus, įstatus ir Mokymą

per savo tarną Mozę.

15 Jiems alkstant tu parūpinai duonos iš dangaus,

o jiems trokštant atsiuntei vandens iš uolos,

ir paliepei jiems įeiti ir paveldėti kraštą,

kurį buvai prisiekęs jiems duoti.

16 Bet jie – mūsų protėviai – įžūliai elgėsi ir,

sukietinę savo sprandą, neklausė tavo įsakymų.

17 Atsisakę klausyti,

nebeatsiminė jiems padarytų

tavo nuostabiųjų darbų,

bet sukietino savo sprandą

ir nusprendė grįžti į savo vergiją Egipte.

Bet tu esi gausaus atlaidumo Dievas,

maloningas ir gailestingas,

lėtas pykti, dosnus ištikimos meilės,

ir jų nepalikai.

18 Kad ir buvo jie nusilieję veršį ir tarė:

'Tai yra tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto', –

ir buvo padarę didelių užgaulių,

19 tu, būdamas didžiai gailestingas,

nepalikai jų dykumoje.

Debesies stulpas, vedęs juos kelionėje,

nepasitraukė nuo jų dieną

nei ugnies stulpas, švietęs naktį jiems kelią,

kuriuo jie turėjo eiti.

20 Savo gerąja dvasia juos apdovanojai, kad jie suprastų;

savo manos nesulaikei nuo jų burnų,

parūpinai vandens troškuliui numalšinti.

21 Per keturiasdešimt metų taip palaikei juos dykumoje,

kad jie nieko nestokojo;

jų drabužiai nenusinešiojo

nei jų kojos nesutino.

22 Tu davei jiems karalystes bei tautas

ir paskirstei jiems žemę.

Jie užėmė Hešbono karaliaus Sihono žemę

ir Bašano karaliaus Ogo kraštą.

23 Tu padarei jų palikuonis taip gausius,

kaip dangaus žvaigždes,

ir atvedei juos į kraštą,

į kurį buvai įsakęs jų tėvams eiti ir jį paveldėti.

24 Palikuonys tad įėjo ir paveldėjo kraštą:

tu nugalėjai jų labui krašto

gyventojus – kanaaniečius,

atidavei juos į rankas jiems

kartu su jų karaliais ir tautomis,

leidai elgtis su jais, kaip jiems patiko.

25 Jie paėmė įtvirtintus miestus ir derlingą žemę,

paveldėjo namus, kupinus visokių gėrybių,

jau iškastas vandens talpyklas, vynuogynus,

alyvmedžių sodus, gausybę vaismedžių.

Jie valgė, buvo sotūs, tapo rubuiliai,

mėgaudamiesi tavo begaliniu gerumu.

26 Tada, neklusnumo apsėsti, jie sukilo prieš tave

ir nusigręžė nuo tavo Mokymo.

Tavo pranašus, įspėjančius grįžti pas tave,

jie išžudė ir didžiai tave užgavo.

27 Tu atidavei juos į rankas priešams; priešai juos engė.

Kęsdami priespaudą jie šaukėsi tavęs,

tu išgirdai juos iš dangaus,

ir pagal savo didį gailestingumą davei jiems išgelbėtojus,

kurie išgelbėjo juos iš jų priešų rankų.

28 Betgi, vos tik gavę ramybę,

jie vėl grįžo daryti pikta tavo akyse.

Tada tu atidavei juos į rankas jų priešams,

idant šie būtų jų valdovai.

O kada jie vėl gręžėsi šauktis tavęs, tu danguje išgirdai juos

ir gelbėjai juos savo gailestingumu nuolat ir nuolat.

29 Tu įspėjai juos,

kad sugrąžintumei juosius prie savo Mokymo.

Tačiau jie elgėsi įžūliai,

neklausydami tavo įsakymų,

jie nusidėjo tavo įsakams,

kuriuos vykdydamas žmogus randa gyvastį.

Pasižiūrėję per atkaklų petį,

jie sukietino savo sprandą ir neklausė.

30 Per daugelį metų buvai kantrus su jais,

įspėjai juos savo dvasia per pranašus,

tačiau jie nė viena ausimi nesiklausė,

užtat atidavei juos į rankas žemės tautoms.

31 Nepaisydamas to, dėlei savo didelio gailestingumo

jų nesunaikinai ir nepalikai,

nes esi maloningas ir gailestingas Dievas.

32 Dabar tad, mūsų Dieve, –

didis, galingasis ir šiurpą keliantis Dieve, –

tu, kuris savo ištikima meile palaikai sandorą, –

tenebūna tau nereikšmingos visos nelaimės,

ištikusios mus –

mūsų karalius, mūsų didžiūnus, mūsų pranašus,

mūsų protėvius – visą tavo tautą

nuo Asirijos karalių laikų iki šios dienos.

33 Tu buvai teisus dėl viso, kas mus ištiko,

nes elgeisi ištikimai,

o mes elgėmės nedorai.

34 Mūsų karaliai, mūsų didžiūnai, mūsų kunigai

ir mūsų protėviai nesilaikė tavo Mokymo,

nepaisydami tavo įsakymų ar įspėjimų,

kuriuos tu jiems davei.

35 Net savo pačių karalystėje,

nepaisydami tavo visokeriopo gerumo,

kurį jiems dosniai teikei,

plačiame ir derlingame krašte, kurį jiems davei,

tau tarnauti jie nenorėjo

ir nuo savo nedorų darbų nenusigręžė.

36 Štai mes – vergai iki šios dienos,

vergai krašte, kurį tu davei mūsų protėviams,

kad naudotųsi jo vaisiais ir dosniomis gėrybėmis.

37 Jo gausus derlius tenka karaliams,

kuriuos tu mums paskyrei už mūsų nuodėmes.

Jie valdo, kaip jiems patinka, mūsų gyvastį

ir mūsų galvijus.

Mes kenčiame sunkią priespaudą!“

  
Išnašos:
1Neh 9,1-9,5: Šios eilutės yra tęsinys pasakojimo apie mišrių vedybų problemą Ezros dienomis. Jos turėtų būti skaitomos po Ezd 10,44 teksto.
2Neh 9,6-9,37: Ezros malda, pradėta Ezd 9,6-7 skaitiniu, čia tęsiama. Žr. Ezd 9,7 paaiškinimą. 10,1-40: Šis skaitinys priklauso Nehemijo pasakojimui, o ne Ezros. Būtų prasmingiausia jį skaityti po Neh 13,31. Žr. Neh 13,4-31.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Nehemijo knygaSkyrius: 9