| Mt 8 | Raupsuotojo išganymas 1 Kai Jėzus leidosi nuo kalno, jį lydėjo didelės minios. 2 Štai prisiartino raupsuotasis ir parpuolė prieš jį ant žemės, maldaudamas: „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“. 3 Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Ir tuojau raupsai išnyko. 4 Jėzus pridūrė: „Žiūrėk, niekam nepasakok, bet eik pasirodyti kunigui ir paaukok Mozės įsakytą atnašą kunigams paliudyti“.[i1] Šimtininko tarno pagydymas 5 Sugrįžus į Kafarnaumą, prisiartino prie Jėzaus šimtininkas[i2], maldaudamas: 6 „Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi“. 7 Jėzus jam tarė: „Einu pagydysiu jį“. 8 Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. 9 Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau vienam: 'Eik!', ir jis eina; sakau kitam: 'Ateik čionai!', ir jis ateina; sakau tarnui: 'Daryk tai!', ir jis daro“. 10 Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo! 11 Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. 12 O karalystės vaikai[i3] bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“. 13 Šimtininkui Jėzus tarė: „Eik, tebūnie tau, kaip įtikėjai!“ Ir tą pačią valandą tarnas pagijo. Kafarnaumo stebuklai 14 Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią. 15 Jis palietė jos ranką, ir karštis paliovė. Toji atsikėlė ir galėjo jam patarnauti. 16 Vakarui atėjus, žmonės sugabeno pas Jėzų daug demono apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus ligonius, 17 kad išsipildytų pranašo Izaijo žodžiai: Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas. Pašaukimo sunkumai 18 Matydamas aplinkui didžiulę minią, Jėzus įsakė irtis į kitą krantą. 19 Čia priėjo vienas Rašto aiškintojas ir tarė jam: „Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi!“ 20 Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus[i4] neturi kur galvos priglausti“. 21 Kitas jo mokinys prašė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. 22 Bet Jėzus atsakė: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius“.[i5] Audros nutildymas 23 Jėzus įlipo į valtį, ir mokiniai paskui jį. 24 Ir štai ežere pakilo tokia smarki vėtra[i6], kad bangos sėmė valtį. O jis miegojo. 25 Mokiniai pripuolę ėmė jį žadinti, šaukdami: „Viešpatie, gelbėk, žūvame!“ 26 Jis jiems tarė: „Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ Paskui atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu. 27 Žmonės stebėjosi ir kalbėjo: „Kas jis per vienas, kad net vėjai ir marios jo klauso?“ Apsėstųjų išgydymas 28 Kai Jėzus priplaukė kitą krantą gadariečių krašte[i7], jam priešais atbėgo du demonų apsėstieji, išlindę iš kapinių rūsių. Juodu buvo tokie pavojingi, kad niekas negalėjo praeiti anuo keliu. 29 Ir štai jiedu ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Dievo Sūnau?! Atėjai pirm laiko[i8] mūsų kankinti?“ 30 Truputį toliau ganėsi didelė kaimenė kiaulių.[i9] 31 Demonai ėmė prašytis: „Jeigu mus išvarysi, tai siųsk kiaulių kaimenėn“. 32 Ir jis jiems tarė: „Eikite sau!“ Tuomet demonai išėjo ir apniko kiaules. Ir štai visa kaimenė metėsi nuo skardžio į ežerą ir gavo galą vilnyse. 33 Piemenys pabėgo ir, pasiekę miestą, viską išpasakojo, taip pat ir apie apsėstuosius. 34 Tada visas miestas išėjo priešais Jėzų ir, vos jį pamatę, prašė pasišalinti iš jų krašto. |
