Išdavystės kaina

¹⁴ Tuomet vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ¹⁵ ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių.^{[i4] 16} Ir nuo to meto jis ieškojo progos išduoti Jėzų.

Paskutinė vakarienė

¹⁷ Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ ¹⁸ Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: 'Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais'“. ¹⁹ Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą.

²⁰ Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių susirinko prie stalo. ²¹ Pradėjus valgyti, jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“. ²² Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“ ²³ Jis atsakė: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. ²⁴ Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti“. ²⁵ Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“ Jis atsakė: „Tu tai sakai...“^[i5]

Eucharistijos įsteigimas

²⁶ Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. ²⁷ Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, ²⁸ nes tai yra mano kraujas, Sandoros^[i6] kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti. ²⁹ Ir sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje“.

Įspėjimas Petrui

³⁰ Pagiedoję himną^[i7], jie išėjo į Alyvų kalną. ³¹ Tada Jėzus jiems kalbėjo: „Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys. ³² O kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją“. ³³ Petras atsiliepė: „Jei net visi tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu!“ ³⁴ Jėzus jam tarė: „Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. ³⁵ Bet Petras tvirtino: „Jei man reikėtų net mirti kartu su tavimi, vis tiek tavęs neišsiginsiu!“ Taip kalbėjo ir visi mokiniai.

Alyvų kalne

³⁶ Netrukus Jėzus su jais atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane^[i8], ir tarė mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuos“. ³⁷ Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. ³⁸ Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi“. ³⁹ Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ ⁴⁰ Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi? ⁴¹ Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“. ⁴² Ir vėl nuėjo antrą kartą ir meldėsi: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!“

⁴³ Sugrįžęs vėl rado juos snaudžiančius – jų akys buvo mieguistos. ⁴⁴ Tuomet, palikęs juos, vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. ⁴⁵ Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: „Jūs vis dar miegate ir ilsitės... Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus atiduodamas į nusidėjėlių rankas. ⁴⁶ Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat“.

Jėzaus suėmimas

⁴⁷ Jam dar kalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš Dvylikos, o su juo didelis būrys, ginkluotas kalavijais ir vėzdais, atsiųstas aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų. ⁴⁸ Jo išdavėjas buvo nurodęs jiems ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tai tas! Suimkite jį!“ ⁴⁹ Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus tarė: „Sveikas, rabi!“ ir pabučiavo jį. ⁵⁰ O Jėzus jam tarė: „Bičiuli, ko atėjai?“ Tuomet jie pripuolę nutvėrė jį ir suėmė. ⁵¹ Ir štai vienas iš Jėzaus palydovų ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį. ⁵² Bet Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. ⁵³ Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų^[i9] angelų?! ⁵⁴ Bet kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!“ ⁵⁵ Tą valandą Jėzus tarė būriui: „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. Aš kasdien sėdėjau šventykloje mokydamas, ir manęs nesuėmėte. ⁵⁶ Bet viskas šitaip dedasi, kad išsipildytų pranašų Raštai“. Tada visi mokiniai, palikę jį, pabėgo.

Jėzus aukščiausiajame teisme

⁵⁷ Tie, kurie buvo suėmę Jėzų, nuvedė jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto aiškintojai ir seniūnai. ⁵⁸ Petras sekė jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų ir, įėjęs į kiemą, atsisėdo su tarnais pažiūrėti, kuo viskas baigsis.

⁵⁹ Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visa teismo taryba^[i10] ieškojo neteisingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų jį nuteisti mirti, ⁶⁰ tačiau nerado, nors daug buvo atėję neteisingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du ⁶¹ ir tarė: „Šitas yra sakęs: 'Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją vėl atstatyti'“. ⁶² Tada atsistojęs vyriausiasis kunigas paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!“ ⁶³ Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas jam tarė: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus!“ ⁶⁴ Jėzus atsakė: „Tu tai sakai.^[i11] Bet ir aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“ ⁶⁵ Tuomet vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: „Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote piktžodžiavimą.^{[i12] 66} Kaip jums regisi?“ Jie atsakė: „Vertas mirties!“

⁶⁷ Tuomet jie ėmė spjaudyti Jėzui į veidą ir daužyti kumščiais. Kiti mušė jį per veidą ⁶⁸ ir tyčiojosi: „Pranašauk mums, Mesijau, kas tave užgavo!“

Petras išsigina Jėzaus

⁶⁹ Tuo metu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: „Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu“. ⁷⁰ Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: „Aš nežinau, ką tu sakai“. ⁷¹ Einantį vartų link, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: „Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu“. ⁷² Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ ⁷³ Po valandėlės prisiartino ten stovėjusieji ir sakė Petrui: „Tikrai tu vienas iš jų, nes ir tavo tarmė tave išduoda“. ⁷⁴ Tuomet jis ėmė prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Ir tuojau pragydo gaidys. ⁷⁵ Tada Petras prisiminė Jėzaus žodžius: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Jėzų veda pas Pilotą

¹ Rytui išaušus, visi aukštieji kunigai ir tautos seniūnai nusprendė, kad Jėzus turįs būti nužudytas. ^2 [i1]Surišę nuvedė ir atidavė jį valdytojui Pilotui.

Išdaviko galas

³ Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ⁴ ir tarė: „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“. Tie atsakė: „Kas mums darbo?! Tu žinokis!“ ⁵ Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė. ⁶ Aukštieji kunigai paėmė sidabrinius ir kalbėjo: „Jų negalima dėti į šventyklos iždą, nes tai užmokestis už kraują“. ⁷ Jie pasitarė ir už tuos pinigus nupirko puodžiaus dirvą ateiviams laidoti. ⁸ Todėl ta dirva iki šios dienos vadinasi Kraujo dirva. ⁹ Taip išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: Ir paėmė trisdešimt sidabrinių – įkainotojo kainą, už kurią buvo jį suderėję iš Izraelio vaikų,^{[i2] 10} – ir atidavė juos už puodžiaus dirvą; taip man Viešpats buvo paskyręs.

Jėzus Piloto teisme

¹¹ Jėzus stovėjo valdytojo akivaizdoje. Valdytojas jį klausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai“. ¹² Aukštųjų kunigų ir seniūnų skundžiamas, jis visai neatsiliepė. ¹³ Tuomet Pilotas paklausė: „Ar negirdi, kaip baisiai tave kaltina?“ ¹⁴ Bet jis neatsakė nė į vieną kaltinimą ir tuo be galo nustebino valdytoją.

¹⁵ Šventės proga valdytojas buvo pratęs paleisti miniai vieną kalinį, kurio ji norėdavo. ¹⁶ Tuomet jis turėjo garsų kalinį, vardu Barabas. ¹⁷ Taigi, žmonėms susirinkus, Pilotas paklausė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Mesiju?“ ¹⁸ Mat jis žinojo, kad Jėzų jie buvo išdavę iš pavydo. ¹⁹ Sėdinčiam teismo krasėje Pilotui žmona atsiuntė įspėjimą: „Nieko nedaryk šiam teisiajam! Šiąnakt sapne aš labai dėl jo kentėjau“.

²⁰ Aukštieji kunigai ir seniūnai sukurstė žmones, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų pražudytų. ²¹ Tuomet valdytojas jiems tarė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau?“ Jie šaukė: „Barabą!“ ²² Pilotas paklausė: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“ Jie visi rėkė: „Ant kryžiaus jį!“ ²³ Jis klausė: „O ką gi pikta yra padaręs?“ Bet tie dar garsiau šaukė: „Ant kryžiaus jį!“

²⁴ Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis vis didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“ ²⁵ O visi žmonės šaukė: „Jo kraujas [tekrinta]ant mūsų ir mūsų vaikų!“ ²⁶ Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti.

Vainikavimas erškėčiais

²⁷ Valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į įgulos būstinę ir surinko aplink jį visą kuopą. ²⁸ Jie išrengė jį ir apsiautė raudona skraiste.^{[i3] 29} Nupynė erškėčių vainiką, uždėjo jam ant galvos, o į jo dešinę įspraudė nendrę. Paskui tyčiodamiesi klūpčiojo prieš jį ir sakė: „Sveikas, žydų karaliau!“ ³⁰ Spjaudydami jį, stvėrė iš jo nendrę ir čaižė per galvą; ³¹ Pasityčioję iš Jėzaus, kareiviai nusiautė skraistę, apvilko jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti.

Nukryžiavimas

³² Eidami jie sutiko žmogų iš Kirėnės,^[i4] vardu Simonas. Tą privertė panėšėti jo kryžių. ³³ Atėję į vietą, vadinamą Golgota (tai yra: „Kaukolės vieta“) , ³⁴ davė jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus tik paragavo ir negėrė. ³⁵ Prikalę prie kryžiaus, pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą,^{[i5] 36} ir ten pat susėdę sergėjo jį.

³⁷ Viršum jo galvos jie prisegė užrašytą jo kaltinimą^[i6]: „Šitas yra Jėzus, žydų karalius“. ³⁸ Kartu su juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės.

Patyčios

³⁹ Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ⁴⁰ ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“ ⁴¹ Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais ir seniūnais, ⁴² kalbėdami: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime... ⁴³ Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes jis yra sakęs: 'Aš Dievo Sūnus'“. ⁴⁴ Taip pat jį plūdo ir kartu nukryžiuoti plėšikai.

Jėzaus mirtis

⁴⁵ Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa. ⁴⁶ O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eli, Eli, lema sabachtani?, tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! ⁴⁷ Kai kurie iš ten stovėjusių išgirdę sakė, jog jis šaukiąsis Elijo. ⁴⁸ Ir tuoj pat vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją perrūgusio vyno, užmovė ant nendrės ir padavė jam gerti.^{[i7] 49} Kiti kalbėjo: „Liaukis! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas jo išgelbėti“. ⁵⁰ Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią.

⁵¹ Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti.^{[i8] 52} Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. ⁵³ Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė. ⁵⁴ Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“

⁵⁵ Tenai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos buvo atlydėjusios Jėzų iš Galilėjos, jam patarnaudamos. ⁵⁶ Tarp jų buvo Marija Magdalietė, Jokūbo ir Juozapo motina Marija ir Zebediejaus sūnų motina.

Laidojimas

⁵⁷ Vakarui atėjus, atvyko turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo Jėzaus mokinys. ⁵⁸ Nuėjęs pas Pilotą, jis paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė jį atiduoti. ⁵⁹ Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę ⁶⁰ ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo. ⁶¹ Ten dar buvo Marija Magdalietė ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą.

Sargyba prie kapo

⁶² Kitą dieną, po Prisirengimo dienos, susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai ⁶³ ir kalbėjo: „Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas dar tebegyvendamas yra pasakęs: 'Po trijų dienų aš prisikelsiu'. ⁶⁴ Įsakyk tad saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų žmonėms: 'Jis prisikėlė iš numirusių'. Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją“. ⁶⁵ Pilotas jiems atsakė: „Štai jums sargyba – eikite ir saugokite, kaip išmanote“. ⁶⁶ Tada jie nuėję paženklino antspaudu akmenį ir pastatė sargybą.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>