| Mt 26 | Sankalba prieš Jėzų 1 Baigęs visas tas kalbas, Jėzus tarė savo mokiniams: 2 „Jūs žinote, kad po dviejų dienų bus Velykos, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas nukryžiuoti“.[i1] 3 Tuomet aukštieji kunigai bei tautos seniūnai susirinko į rūmus vyriausiojo kunigo, kuris vadinosi Kajafas, 4 ir nusprendė suimti Jėzų klasta ir nužudyti. 5 Bet jie sakė: „Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio“. Patepimas laidotuvėms 6 Kai Jėzus viešėjo Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, 7 atėjo moteris[i2], alebastriniu brangaus kvapiojo aliejaus indu nešina, ir jam sėdinčiam prie stalo išpylė ant galvos. 8 Tai pamatę, mokiniai pasipiktino ir kalbėjo: „Kam toks eikvojimas? 9 Juk buvo galima aliejų brangiai parduoti ir išdalyti pinigus vargšams“. 10 Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Kam skaudinate moterį?! Ji man padarė gerą darbą! 11 Vargšų jūs visuomet turite su savimi, o mane – ne visuomet. 12 [i3]Išpildama aliejų ant mano kūno, ji tai padarė mano laidotuvėms. 13 Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, ir jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi“. Išdavystės kaina 14 Tuomet vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus 15 ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių.[i4] 16 Ir nuo to meto jis ieškojo progos išduoti Jėzų. Paskutinė vakarienė 17 Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ 18 Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: 'Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais'“. 19 Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą. 20 Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių susirinko prie stalo. 21 Pradėjus valgyti, jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“. 22 Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“ 23 Jis atsakė: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. 24 Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti“. 25 Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“ Jis atsakė: „Tu tai sakai...“[i5] Eucharistijos įsteigimas 26 Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. 27 Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, 28 nes tai yra mano kraujas, Sandoros[i6] kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti. 29 Ir sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje“. Įspėjimas Petrui 30 Pagiedoję himną[i7], jie išėjo į Alyvų kalną. 31 Tada Jėzus jiems kalbėjo: „Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys. 32 O kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją“. 33 Petras atsiliepė: „Jei net visi tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu!“ 34 Jėzus jam tarė: „Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. 35 Bet Petras tvirtino: „Jei man reikėtų net mirti kartu su tavimi, vis tiek tavęs neišsiginsiu!“ Taip kalbėjo ir visi mokiniai. Alyvų kalne 36 Netrukus Jėzus su jais atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane[i8], ir tarė mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuos“. 37 Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. 38 Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi“. 39 Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ 40 Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi? 41 Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“. 42 Ir vėl nuėjo antrą kartą ir meldėsi: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!“ 43 Sugrįžęs vėl rado juos snaudžiančius – jų akys buvo mieguistos. 44 Tuomet, palikęs juos, vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. 45 Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: „Jūs vis dar miegate ir ilsitės... Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus atiduodamas į nusidėjėlių rankas. 46 Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat“. Jėzaus suėmimas 47 Jam dar kalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš Dvylikos, o su juo didelis būrys, ginkluotas kalavijais ir vėzdais, atsiųstas aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų. 48 Jo išdavėjas buvo nurodęs jiems ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tai tas! Suimkite jį!“ 49 Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus tarė: „Sveikas, rabi!“ ir pabučiavo jį. 50 O Jėzus jam tarė: „Bičiuli, ko atėjai?“ Tuomet jie pripuolę nutvėrė jį ir suėmė. 51 Ir štai vienas iš Jėzaus palydovų ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį. 52 Bet Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. 53 Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų[i9] angelų?! 54 Bet kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!“ 55 Tą valandą Jėzus tarė būriui: „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. Aš kasdien sėdėjau šventykloje mokydamas, ir manęs nesuėmėte. 56 Bet viskas šitaip dedasi, kad išsipildytų pranašų Raštai“. Tada visi mokiniai, palikę jį, pabėgo. Jėzus aukščiausiajame teisme 57 Tie, kurie buvo suėmę Jėzų, nuvedė jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto aiškintojai ir seniūnai. 58 Petras sekė jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų ir, įėjęs į kiemą, atsisėdo su tarnais pažiūrėti, kuo viskas baigsis. 59 Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visa teismo taryba[i10] ieškojo neteisingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų jį nuteisti mirti, 60 tačiau nerado, nors daug buvo atėję neteisingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du 61 ir tarė: „Šitas yra sakęs: 'Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją vėl atstatyti'“. 62 Tada atsistojęs vyriausiasis kunigas paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!“ 63 Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas jam tarė: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus!“ 64 Jėzus atsakė: „Tu tai sakai.[i11] Bet ir aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“ 65 Tuomet vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: „Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote piktžodžiavimą.[i12] 66 Kaip jums regisi?“ Jie atsakė: „Vertas mirties!“ 67 Tuomet jie ėmė spjaudyti Jėzui į veidą ir daužyti kumščiais. Kiti mušė jį per veidą 68 ir tyčiojosi: „Pranašauk mums, Mesijau, kas tave užgavo!“ Petras išsigina Jėzaus 69 Tuo metu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: „Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu“. 70 Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: „Aš nežinau, ką tu sakai“. 71 Einantį vartų link, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: „Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu“. 72 Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ 73 Po valandėlės prisiartino ten stovėjusieji ir sakė Petrui: „Tikrai tu vienas iš jų, nes ir tavo tarmė tave išduoda“. 74 Tuomet jis ėmė prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Ir tuojau pragydo gaidys. 75 Tada Petras prisiminė Jėzaus žodžius: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko. |
