Pasmerkimas ir ateities viltis 1 Vargas man! Esu kaip žmogus, kuris tada, kai vasaros derlius buvo suvalytas, kai vynuogės buvo nurinktos, neberanda valgyti jokios vynuogių kekės nei savo mėgstamų ankstyvųjų figų. 2 Pradingo krašto ištikimieji, nebeliko nė vieno doro žmogaus. Visi tyko kraujo, gaudo kits kitą pinklėmis. 3 Jų rankos įgudusios piktam: didžiūnas kelia reikalavimus, teisėjas prašo kyšio, o turtuolis įsako pagal savo norą. Taip jie iškraipo teisingumą! 4 Geriausias tarp jų kaip erškėtis, teisingiausias tarp jų – erškėčių tvora. Tavo sargybinių skelbtoji diena, tavo bausmė atėjo, – dabar čia pat jų sumaišties metas. 5 [i1]Netikėkite draugu, nepasitikėkite bičiuliu! Nuo miegančios tavo glėbyje saugok savo burnos duris! 6 Juk sūnus niekina tėvą, duktė šiaušiasi prieš savo motiną, marti prieš savo anytą. Žmogaus priešai – jo namiškiai! 7 O aš žvelgsiu į VIEŠPATĮ, dėsiu viltį į savo išganymo Dievą, – išklausys mane mano Dievas! 8 [i2]Mano prieše, nedžiūgauk dėl mano nelaimės, nors ir parpuoliau, vėl atsikelsiu, nors ir sėdžiu tamsybėje, VIEŠPATS mano šviesa. 9 Kadangi jam nusidėjau, todėl turiu pakelti VIEŠPATIES įniršimą, kol jis apgins mano bylą ir grąžins man teisingumą. Jis išves mane į šviesą, – regėsiu jo teisumą. 10 Kai regės tai mano priešas, iš gėdos paraus, nes sakė man: „Kur yra jis, VIEŠPATS, tavo Dievas?“ Mano akys regės jo žlugimą; nūn jis bus sutryptas kaip purvas gatvėse. 11 [i3]Diena atstatyti tavo sienoms! Tą dieną tavo ribos išsiplės; 12 tą dieną kiti eis pas tave net iš Asirijos ir iš Egipto miestų, iš Egipto ir nuo Upės {Eufrato}, net nuo jūros iki jūros, nuo kalno iki kalno. 13 Bet kraštas bus tyrlaukiai jo gyventojams už jų nedorus darbus. Malda 14 [i4]Savo lazda ganyk savo tautą, tavojo paveldo kaimenę, gyvenančią atskirai miške, sodų krašto viduje. Tesigano Bašane ir Gileade kaip senovės dienomis. 15 Kaip išėjimo iš Egipto žemės dienomis, dabar parodyk jam nuostabius darbus. 16 Tautos regės ir gėdysis, nepaisydamos visos savo galybės; ranka užsidengs sau burnas, apkurs jų ausys. 17 Jos laižys dulkes kaip žaltys, lyg žemės ropliai; jos išeis baimingai iš savo tvirtovių, nuo klaiko gręšis į VIEŠPATĮ, mūsų Dievą, ir patirs tavo baimę. 18 Kur yra Dievas, kaip tu, kuris atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą savo paveldo likučiui? Jo pyktis netveria amžinai, nes jam malonu būti gailestingam. 19 Jis vėl mūsų pasigailės, kojomis sutryps mūsų kaltes, – įmesi į gelmes visas mūsų nuodėmes. 20 Parodysi atsidavimą Jokūbui, ištikimą meilę Abraomui, kaip esi prisiekęs mūsų protėviams senovės dienomis. | 
