BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 09 21 Ketvirtad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Evangelija pagal LukąSkyrius: 8

 Evangelija pagal Luką
  
Lk 8

Jėzaus talkininkės

1 Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę. Su juo buvo Dvylika [apaštalų] 2 ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų; tai Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios buvo išėję septyni demonai, 3 Erodo prievaizdo Chuzos žmona Joana, Zuzana ir daug kitų moterų, kurios šelpė juos savo turtu.

Sėjėjo palyginimas

4 Susirinkus gausiai miniai ir žmonėms dar skubant iš visų miestų pas Jėzų, jis bylojo palyginimu: 5 „Sėjėjas išsirengė sėti javų. Jam sėjant, vieni grūdai nukrito pakelėje, buvo sumindžioti, ir dangaus sparnuočiai juos sulesė. 6 Kiti nukrito ant uolų, ir jų daigai sudžiūvo, nes trūko drėgmės. 7 Dar kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, juos nusmelkė. 8 O dar kiti nukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių“ . Tai papasakojęs, jis sušuko: „Kas turi ausis klausyti – teklauso!“

Kodėl palyginimai?

9 Jo mokiniai paklausė, ką reiškiąs tasai palyginimas. 10 Jis atsakė: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais,

kad regėdami nematytų

ir girdėdami nesuprastų“.[i1]

Palyginimo išaiškinimas

11 „Palyginimas štai ką reiškia: sėkla yra Dievo žodis. 12 Pakelėje – tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti. 13 Ant uolų – tie, kurie, išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų[i2]: kurį laiką jie tiki, o gundomi atkrinta. 14 Kas krito tarp erškėčių, – tai tie, kurie išgirdo, bet tolyn eidami liko nusmelkti rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų[i3] ir neduoda vaisiaus. 15 Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje[i4] ir duoda vaisių kantrumu“.

Žiburio palyginimas

16 „Nė vienas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu ir nekiša po lova, bet stato į žibintuvą, kad ateinantys matytų šviesą. 17 Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn. 18 Tad žiūrėkite, kaip klausotės. Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta[i5] ir tai, ką jis tariasi turįs“.

Tikroji giminystė

19 Pas Jėzų atėjo motina ir broliai, bet negalėjo prasimušti iki jo per minią. 20 Jam buvo pranešta: „Tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavimi pasimatyti“. 21 O jis atsakė: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“.[i6]

Audros nutildymas

22 Vieną dieną Jėzus su mokiniais įlipo į valtį ir pasakė: „Irkimės anapus ežero!“ Jie atsistūmė nuo kranto. 23 Mokiniams irkluojant, Jėzus užmigo. Ežere pakilo vėtra. Bangos ėmė semti valtį, ir visi atsidūrė pavojuje. 24 Tuomet pripuolę mokiniai ėmė žadinti Jėzų, šaukdami: „Mokytojau, Mokytojau, žūvame!“ Atsikėlęs jis sudraudė vėtrą ir bangas. Jos nurimo, ir stojo tyla. 25 O Jėzus paklausė juos: „Kurgi jūsų tikėjimas?!“ Mokiniai išsigandę ir nustebę kalbėjo vienas kitam: „Kas jis toks, kad įsakinėja vėjams ir vandeniui, ir tie jo klauso?!“

Gerazos apsėstasis

26 Jie atplaukė į geraziečių[i7] kraštą, kuris yra priešingame Galilėjai krante. 27 Kai tik Jėzus išlipo į krantą, jį pasitiko iš miesto atbėgęs vyras. Šis buvo demonų apsėstas, seniai nedėvėjo drabužių, negyveno namuose, laikėsi kapinėse. 28 Pamatęs Jėzų, jis parpuolė priešais ir ėmė garsiai šaukti: „Ko tau iš manęs reikia, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau?! Maldauju, nekankink manęs!“ 29 Mat Jėzus buvo įsakęs netyrajai dvasiai išeiti iš žmogaus. Dvasia dažnai sugriebdavo jį. Žmonės jį laikydavo surakintą, supančiotomis kojomis, bet jis sutraukydavo pančius, ir demonas jį nuvarydavo į dykumą. 30 Jėzus paklausė: „Kuo tu vardu?“ Šis atsakė: „Legionas“. Mat jį buvo apsėdę daug demonų. 31 Jie maldavo, kad Jėzus neįsakytų jiems nugrimzti gelmėn.

32 Tenai kalne ganėsi didelė kaimenė kiaulių. Demonai prašė leisti sueiti į jas. Jėzus leido. 33 Tuomet demonai, išėję iš žmogaus, apniko kiaules. Kaimenė tuojau metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė.

34 Pamatę, kas nutiko, piemenys pabėgo ir pranešė apie tai mieste bei kaimuose. 35 Žmonės išėjo pažiūrėti, kas buvo atsitikę, ir susibūrė prie Jėzaus. Čia jie rado žmogų, iš kurio buvo išėję demonai, sėdintį prie Jėzaus kojų apsirengusį ir sveiko proto, ir nusigando. 36 Tie, kurie buvo matę, papasakojo, kaip buvo išgydytas apsėstasis. 37 Tada visi geraziečių šalies gyventojai ėmė prašyti, kad Jėzus pasitrauktų iš jų, nes juos buvo pagavusi didelė baimė. Jis įsėdo į valtį ir sugrįžo atgal.

38 Vyras, iš kurio buvo išėję demonai, prašėsi paliekamas pas Jėzų. Tačiau jis atleido jį ir paliepė: 39 „Grįžk namo ir papasakok, kokių didžių dalykų tau padarė Dievas“. Tuomet jis ėjo per visą miestą ir skelbė, ką Jėzus jam padaręs.

Jėzus pagydo moterį ir prikelia mirusią mergaitę

40 Grįžtantį Jėzų pasitiko minia, nes visi jo laukte laukė. 41 Ir štai atėjo vyras, vardu Jajiras, sinagogos vyresnysis. Jis puolė Jėzui po kojų, maldaudamas ateiti į jo namus. 42 Mat jo vienturtė, dvylikametė dukrelė buvo marinama. Jėzus ėjo minios apgultas.

43 Viena moteris, dvylika metu sirgusi kraujoplūdžiu, kurio niekas negalėjo pagydyti,[i8] 44 prisiartino iš užpakalio, prisilietė jo drabužio apvado, ir kraujas bematant liovėsi plūdęs. 45 O Jėzus paklausė: „Kas mane palietė?“ Visiems besiginant, Petras tarė: „Mokytojau, minia tave spaudžia ir stumia“. 46 Bet Jėzus atsakė: „Mane kažkas palietė, nes aš pajutau, kad iš manęs išėjo galia“. 47 Moteris, pamačiusi, kad neliko nepastebėta, drebėdama prisiartino, parpuolė jam po kojų ir visų žmonių akivaizdoje papasakojo, kodėl prisilietusi ir kaip tuojau išgijusi. 48 Tuomet Jėzus jai tarė: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“

49 Jėzui tebekalbant, atėjo kažkas iš sinagogos vyresniojo namų ir tam pranešė: „Tavo duktė numirė. Nebevargink Mokytojo“. 50 Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Nebijok, tiktai tikėk, ir ji bus išgelbėta“. 51 Atėjęs į namus, jis neleido su savim eiti niekam, tik Petrui, Jonui, Jokūbui ir mergaitės tėvui bei motinai. 52 Visi verkė ir apraudojo ją. Jėzus prabilo: „Neverkite! Mergaitė nėra mirusi, o tik miega“. 53 Žmonės juokėsi iš jo, žinodami, kad ji mirusi. 54 Bet jis, paėmęs ją už rankos, sušuko: „Mergaite, kelkis!“ 55 Jos dvasia sugrįžo, ji tuojau atsikėlė. Jėzus liepė duoti jai valgyti. 56 Mergaitės gimdytojai be galo stebėjosi, o jis liepė niekam nesakyti, kas buvo įvykę.

  
Išnašos:
1Lk 8,10: Žr. Mt 13,13-15 pilną citatos tekstą, iš kurio matyti, jog patys klausytojai yra užkietinę savo širdis, kad regėdami nematytų ir t.t.
2Lk 8,13: Tačiau neturi šaknų, t. y. žodis juose neįleidžia šaknų.
3Lk 8,14: Ir malonumai – erškėčiai, nes žaloja sielą.
4Lk 8,15: Taurioje ir geroje širdyje – pažodžiui gražioje ir geroje. Tai graikų žmogaus idealas (kalokagatija): gražus ir geras.
5Lk 8,18: Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta – tai vienas iš Jėzaus paradoksų, kuriais jis stengdavosi sužadinti didesni klausytojų susidomėjimą. Prasmė: kas Dievo žodį išgirdęs susimąsto, tam suteikiamas dar geresnis Dievo dalykų pažinimas; kas pasitenkina paviršutiniškai nugirdęs, nepasinaudos išganymui nė tuo, ką tariasi girdėjęs.
6Lk 8,21: Žmogaus vertę nulemia ne kilmė, o pastangos gyventi pagal Dievo valią.
7Lk 8,26: Geraziečių, arba gadariečių, arba gergeziečių. Žr. Mk 5,1 paaiškinimą.
8Lk 8,43: Kai kurie rankraščiai praplečia: kraujoplūdžiu, išleidusi gydytojams visus savo išteklius, ir kurios niekas ... Mk dar priduria, kad besigydant jai tik blogiau daręsi. Lukas, būdamas gydytojas, švelniau kalba apie savo kolegas.
  
Paralelinės vietos:
Lk 8,4-8: Mt 13,1-9;Mk 4,1-9;
Lk 8,9-10: Mt 13,10-13;Mk 4,10-12;
Lk 8,11-15: Mt 13,18-23;Mk 4,14-20;
Lk 8,16-18: Mt 5,15;Mk 4,21-22;
Lk 8,19-21: Mt 12,46-50;Mk 3,31-35;
Lk 8,22-25: Mt 8,23-27;Mk 4,35-41;
Lk 8,26-39: Mt 8,28-34;Mk 5,1-20;
Lk 8,40-56: Mt 9,18-26;Mk 5,21-43;
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Evangelija pagal LukąSkyrius: 8