| Lk 7 | Šimtininko tarno pagydymas 1 Baigęs visus tuos pamokymus klausytojams, Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą. 2 Ten vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties. 3 Išgirdęs apie Jėzų, šimtininkas pasiuntė pas jį kelis žydų kilminguosius, prašydamas jį ateiti ir išgelbėti tarną. 4 Atėję pas Jėzų, jie labai prašė ir sakė: „Jis vertas, kad jam tai padarytum, 5 nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą“. 6 Jėzus nuėjo su jais. Prisiartinus prie namų, šimtininkas atsiuntė savo draugus jam pasakyti: „Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu. 7 Aš taip pat nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas! 8 Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau kuriam nors iš jų: 'Eik', ir jis eina; sakau kitam: 'Ateik čionai!', ir jis ateina; sakau tarnui: 'Padaryk tai!', ir jis daro“. 9 Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi šimtininku ir, atsigręžęs į jį lydinčią minią, tarė: „Sakau jums – nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo“. 10 Sugrįžę į namus, pasiųstieji rado tarną pasveikusį. Jaunuolio prikėlimas iš numirusių. Stebuklo garsas 11 Paskui Jėzus pasuko į miestą, vardu Najinas. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. 12 Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienturtį našlės sūnų. Kartu ėjo nemaža miesto minia. 13 Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“ 14 Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ 15 Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. 16 Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“. 17 Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir visą šalį. Jonas Krikštytojas ir Jėzus 18 Visa tai papasakojo Jonui jo mokiniai. 19 Tada Jonas, pasišaukęs du savo mokinius, nusiuntė juos pas Viešpatį paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ 20 Atėję pas Jėzų, tie vyrai tarė: „Jonas Krikštytojas mus pasiuntė pas tave, klausdamas: 'Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?'“ 21 Kaip tik tuo metu Jėzus pagydė daugelį iš ligų bei negalių ir nuo piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą. 22 Tad atsakydamas jis tarė jiems: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena[i1]. 23 Ir palaimintas, kas nepasipiktins[i2] manimi“. 24 Jono pasiuntiniams nuėjus, Jėzus pradėjo kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? 25 O ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Aure tie, kurie ištaigingai vilki ir prabangiai gyvena, yra karaliaus rūmuose. 26 Tai ko gi išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo. 27 Jis yra tasai, apie kurį parašyta: Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią. 28 Sakau jums: tarp gimusių iš moteries nėra buvę didesnio už Joną, bet ir mažiausiasis Dievo karalystėje didesnis už jį. 29 Jį išgirdusi visa tauta, taip pat ir muitininkai, pripažino Dievo teisingumą, krikštydamiesi Jono krikštu. 30 Tik fariziejai ir Įstatymo mokytojai, nesiduodami jam krikštyti, atstūmė, ką Dievas jiems buvo sumanęs“. Jėzus apie savo kartą 31 „Su kuo aš galėčiau palyginti šios kartos žmones? Į ką jie panašūs? 32 Panašūs jie į vaikus, kurie, susėdę prekyvietėje, šaukia vieni kitiems: 'Mes jums grojome, o jūs nešokote; mes giedojome raudas, o jūs neverkėte'. 33 Buvo atėjęs Jonas Krikštytojas. Jis nevalgė duonos, negėrė vyno, tai jūs sakėte: 'Jis demono apsėstas'. 34 Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, jūs vėl sakote: 'Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis'. 35 Bet išmintį pateisino visi jos vaikai“.[i3] Atgailaujanti nusidėjėlė 36 Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. 37 Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė,[i4] patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, 38 verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų,[i5] ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu. 39 Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“ 40 O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“. Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“ 41 „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. 42 Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės? 43 Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“. Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“. 44 Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. 45 Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. 46 Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. 47 Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo.[i6] Kam mažai atleista, tas menkai myli“. 48 O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“. 49 Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“ 50 O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ |
