| Lk 11 | Tėve mūsų 1 Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“. 2 Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite: 'Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė. 3 Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien 4 ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir neleisk mūsų gundyti'“. Ištverminga malda 5 Jėzus dar kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: 'Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, 6 nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo'. 7 O anas iš vidaus atsilieps: 'Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti'. 8 Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia“. Malda ir Dievo gerumas 9 „Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. 10 Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. 11 Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? 12 Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? 13 Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“. Jėzus ir Belzebulas 14 Kartą Jėzus išvarė nebylumo demoną. Demonui išėjus, nebylys prakalbėjo, ir minia stebėjosi. 15 Kai kurie žmonės sakė: „Jis išvaro demonus demonų valdovo Belzebulo galia“. 16 Kiti, mėgindami jį, reikalavo ženklo iš dangaus. 17 Žinodamas, ką jie mano, Jėzus jiems tarė: „Kiekviena suskilusi karalystė bus sunaikinta, ir namai grius ant namų. 18 Jeigu ir šėtonas pasidalijęs, tai kaip išsilaikys jo karalystė?! Jūs sakote mane išvejant demonus Belzebulo galia. 19 Jeigu jau aš išvarau juos Belzebulo galia, tai kieno galia išvaro jūsų sekėjai[i1]? Todėl jie bus jūsų teisėjai. 20 Bet jei aš išveju demonus Dievo pirštu,[i2] tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė. 21 Kai apsiginklavęs galiūnas sergi savo sodybą, tada ir jo turtas apsaugotas. 22 Bet jei užpuls stipresnis ir jį nugalės, tai atims jo ginklus, kuriais tas pasitikėjo, ir išdalys grobį. 23 Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto“. Nelabosios dvasios sugrįžimas 24 „Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio. Neradusi ji sako sau: 'Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau'. 25 Sugrįžusi randa juos iššluotus ir išpuoštus. 26 Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma“. Palaima žodžio klausytojams 27 Jam bekalbant, viena moteris iš minios garsiai sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ 28 O jis atsiliepė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“. Jonos ženklas 29 Žmonėms gausiai susirinkus, Jėzus pradėjo kalbėti: „Ši karta yra pikta karta. Ji reikalauja ženklo, bet jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas. 30 Kaip Jona buvo ženklas nineviečiams, taip Žmogaus Sūnus bus šiai kartai. 31 Pietų šalies karalienė[i3] teismo dieną prisikels drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks. Nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas. 32 Ninevės gyventojai teismo dieną kelsis su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Jona“. Žiburio palyginimas 33 „Niekas uždegto žiburio nededa į slėptuvę ar po indu, bet stato jį į žibintuvą, kad įeinantys matytų šviesą. 34 Kūno žiburys yra tavoji akis. Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, tavo kūnas skendės tamsoje. 35 Todėl žiūrėk, kad tavoji šviesa nebūtų tamsybė! 36 Taigi jei visam tavo kūnui šviesu ir niekas jo netemdo, tai jis ir bus šviesus, lyg būtum apšviestas žiburio spindulių“.[i4] Prieš fariziejus ir Rašto mokytojus 37 Jėzui tebekalbant, vienas fariziejus pasikvietė jį pietų. Įėjęs jis sėdosi už stalo. 38 Tai matydamas, fariziejus nusistebėjo, kad jis nenusimazgojo rankų prieš valgį. 39 O Viešpats kreipėsi į jį: „Kaip tik jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduj esate pilni gobšumo ir nelabumo. 40 Neišmanėliai! Argi išorės kūrėjas nėra sukūręs ir vidaus?! 41 Verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta. 42 Vargas jums, fariziejai! Jūs duodate dešimtinę iš mėtų, rūtų ir kitokių žolelių, o nepaisote teisingumo ir Dievo meilės. Reikia šitai daryti ir ano neapleisti! 43 Vargas jums, fariziejai! Jūs taip mėgstate pirmąsias kėdes sinagogose ir sveikinimus turgavietėse![i5] 44 Vargas jums! Esate lyg apleisti kapai, kuriuos žmonės nepastebėdami mindžioja“. 45 Tada vienas Įstatymo mokytojas[i6] atsiliepė: „Mokytojau, taip kalbėdamas, tu ir mus įžeidi“. 46 Jis atsakė: „Vargas ir jums, Įstatymo mokytojai! Jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys tų naštų nė vienu pirštu nepajudinate. 47 Vargas jums! Jūs statote pranašams paminklus, o jūsų tėvai juos žudė! 48 Taigi jūs liudijate ir pritariate savo tėvų darbams. Jie žudė, o jūs statote paminklus. 49 Štai kodėl Dievo Išmintis yra pasakiusi: 'Aš siųsiu pas juos pranašų ir apaštalų, o jie vienus žudys, kitus persekios, 50 kad iš šios kartos būtų pareikalauta visų pranašų kraujo, išlieto nuo pasaulio sukūrimo, 51 pradedant Abelio krauju iki kraujo Zacharijo, kuris buvo nužudytas tarp aukuro ir šventyklos'. Taip! Aš sakau, jog bus pareikalauta jo iš šios kartos. 52 Vargas jums, Įstatymo mokytojai! Jūs pasisavinote pažinimo raktą, bet patys nėjote ir norintiems įeiti kliudėte“. 53 [i7]Jam iš ten išėjus, Rašto aiškintojai bei fariziejai pradėjo smarkiai jį pulti ir visaip kamantinėti, 54 tykodami ką nors pagauti iš jo lūpų. |
